Prieš trejus metus pradėjau lankyti miesto mokyklą, tikrai aukšto lygio, bet labai išgyvenau, nes patekau į labai pasikėlusių mokinių grupę - tai mane dar labiau sutraumavo. Po kelių savaičių mane paguldė į ligoninę, tačiau liga buvo netiksli, gydytojai sakė, kad apsinuodijau, tačiau dabar jau suprantu, kas man buvo, nes iki šiol tokius pačius simptomus jaučiu, nuolat viduriuoju, skauda skrandį. Ir viskas būna vos prieš einant į mokyklą.
Dabar klasė tikrai normali, tačiau ta baimė man vis dar likusi...
Praleidinėdavau nemažai pamokų dėl šios bėdos, negalėdavau išsėdėti klasėje ramiai, vis turėdavau baimę, kad kažkas mane apšneka arba žiūri, bijodavau nepritapti. Šiais metais eisiu jau į 12-tą klasę, norėčiau kaip nors atsikratyti savo baimės mokyklai, noriu susikaupti mokslams ir gerai išlaikyti egzaminus, tačiau man vis neišeina jos atsikratyti, tikiuosi, jūs galėsite man kuo nors padėti.
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
KAIP ĮVEIKTI MOKYKLOS BAIMĘ?
Pati trumpiausia bet kurio psichologinio patarimo esmė - arba pakeisk situaciją, arba pakeisk požiūrį į situaciją.
Rašai, kad tavo mokyklos baimė įsisenėjusi. Tai reiškia, jog per trejus metus tu įpratai reaguoti į mokyklą neramiai. Būtent įpratai - juk buvo kažkada pirmas kartas, kai tu išsigandai?
Žinoma, juk mokykla buvo aukšto lygio, mokiniai pasikėlę ir nedraugiški, o svarbiausia - tu nerimą paverti kūniškais simptomais – pilvo skausmais ir viduriavimu. Tarsi „nesuvirškini“ šitos tau primestos situacijos. Ir stengiesi kuo greičiau ją „išviduriuoti“. Todėl tu ne tik nerimauji dėl pačios mokyklos, bet nerimauji ir dėl savo vidurių. Nors viduriavimas greičiausiai yra tavo pasąmonės sukurtas bandymas atsikratyti kažko nemalonaus.
Deja, šis simptomas nepadeda, o trukdo tau, nors tu jau žinai jo tikrą kilmę ir dėl to greičiausiai į ligoninę nebesigulsi. O ką tau daryti?
Radikaliausias kelias būtų pakeisti mokyklą į ne tokią aukšto lygio. Juk aukšto lygio mokykla labai įpareigoja, primeta tau aukštą pasiekimų standartą. Todėl tu vaikštai į mokyklą ne mokytis, o dėl šio įsipareigojimo. Kartu su baime šio įsipareigojimo neįvykdyti. Prieš ką tu įsipareigojai mokytis šioje mokykloje?
Tu apie tai nerašai. Dažniausiai tai daroma dėl tėvų. Net jei tėvai ir sako: „Mums nereikia, kad tu kankintumeisi, o svarbu kad tik būtumei laiminga“.
Vaikai jaučia, ko iš tiesų nori tėvai, ir supranta tai iš niuansų: kuomet tėčio ar mamos veide atsiranda patenkinta šypsena, o kada - susirūpinimas. Jei šią reakciją galima sukelti ar pakeisti gerais pažymiais - vaikas tai pastebi ir atitinkamai susikuria pasiekimų standartą: „Žemesnis už dešimt pažymys - mamos rūgšti veido išraiška, o iš to seka nemeilė“.
Žinoma, pasitaiko ir pozityvių pastiprinimų: „Kai gaunu dešimtuką, matau jos akyse pasididžiavimą“. Ir tai palaiko. O štai baimė sukelti nepasitenkinimą, nuliūdinti tėvus – visai nepalaiko gerų pažymių, o sukelia baimę gauti blogą. Tai ir yra šio standarto esmė.
Kartais tėvai pastiprina jį sakydami: „Kas neprogresuoja, tas regresuoja“ arba „Viską galima pasiekti atkakliu darbu“. Arba lygina vieną vaiką - iš kurio daug tikisi - su kitu, kuris mokosi blogai.
Taigi esmė čia – tėvų nuotaika ir lūkesčiai, kuomet imi manyti: „Aš atsakinga už jų nuotaiką ir požiūrį į mane“.
Būtent dėl šios priežasties numanau, kad pasiūlymą pakeisti mokyklą tu atmesi, surasdama tokius pateisinimus:
- mokslo metai tuoj prasidės ir jau vėlu kažką keisti;
- mūsų mieste nėra gerų mokyklų;
- kitur būtų dar blogiau;
- aš pati kalta, nes nedraugiška;
- man svarbu baigti būtent šią mokyklą, nes tik iš jos - tiesus kelias į aukštąją.
Tik aš tuo nelabai patikėčiau. Iš tiesų tu gali pakeisti bet kurią mokyklą bet kada. Kitas klausimas- ar tu išdrįstumei tai padaryti. O jei ne - tau tek keisti požiūrį į šią mokyklą, į save pačią , ir likti joje.
Požiūris į mokyklą gali būti įvairus, ir tavo teisė - rinktis jį. Tai dažniausiai išplaukia iš tavo tikėjimo ir vertybių. Tarkime, tu gali žiūrėti į dvyliktą klasę kaip į sunkų išbandymą, kuriame išbandoma tavo kantrybė, valia, tolerancijos ribos. Tu gali žiūrėti į mokyklą kaip į perspėjimą - kas bus, jei tu ir toliau bijosi savo agresijos, savo aktyvumo, savęs pačios.
Tu gali žiūrėti į mokyklą kaip į šansą suartėti su žmonėmis, kurie tau iš tiesų patinka, bet tu bijai būti atstumta. Tu gali suprasti tai, kas vyksta, kaip savęs pažinimo mokyklą. Taip, tau siūloma pažinti save pačią per šį sunkų išbandymą.
Paskutinis uždavinys – pažinti save pačią - yra svarbiausias. Tavo amžiuje reikalinga suprasti, kokia tu esi. O suprasti tai galima tik lyginant visokias psichologines žinias su tikrove. Tarkime, tu ištestuoji save su kokiu nors testu ir gauni atsakymą, kad tavo stiprioji pusė - intuicija. Ir tu tikrini tai mokykloje - ar pasitvirtina tavo nuojauta, kad tave iškvies prie lentos?
Tu perskaitai apie savo charakterį, kad esi linkusi apmąstyti kažką prieš veikdama. Ir patikrini mokykloje - ar prieš pasakydama „labas“ tu apsvarstai, pasakyti tai pirmai, ar ne, ar iš pradžių pasakai „labas“, o tik po to svarstai. Tokiu būdu mokykla tau tampa savęs pažinimo laboratorija.
Matai, baimė - jausmas, labai artimas smalsumui. Gal pameni, kai buvai maža, tau kartais siūlydavo rizikingą nuotykį - nueiti į tamsų rūsį ar pan.? Kartu tau to ir norėdavosi, kartu ir bijodavai - šie du jausmai ėjo šalia. O kad baimė virstų smalsumu, tau tereikėjo, kad šalia tavęs būtų panašūs į tave žmonės.
Gal tu to ir nežinai, bet jų yra labai daug. Taip, kartu su tavimi mokyklos baimę jaučia vos ne trečdalis tavo bendraamžių, tik jie, kaip ir tu, maskuoja tai, slepia tai vienas nuo kito, paverčia baimę visokiais viduriavimais ir galvos skausmais. Kada tu tai sužinosi - aš nežinau, bet žinau: kai sužinosi- suprasi, kad esi didelės grupės narė. Ir tai dar labiau sustiprins tavo pasitikėjimą savimi.
Sėkmės tau einant į tai.
Olegas Lapinas
