Tradicinės akcijos dalyviai kiekvieną pavasarį inkilus kelia skirtingose Kauno vietose: Panemunės šile, Botanikos sode, Kleboniškyje. Zoologijos sodas pasirinktas ne pirmą kartą. Inkilai keliami kasmet.

Į inkilų kėlimo akciją užsiregistravo 150 dalyvių ir beveik visi atvyko. Jie iškėlė 50 inkilų ir 57 mažesnius inkilėlius žvirbliniams paukščiams – zylėms, liepsnelėms.

Dalyviai dar kuris laikas iki akcijos gavo inkilų brėžinius ir inkilus pasigamino patys. Panašu, kad akcija atnešė apibusę naudą. Dalyviai, kurių dauguma buvo vaikai, gerai praleido laiką, o paukščiams atsirado daugiau perėjimo vietų.

Pastaruoju metu inkilai turi didelę reikšmę ekosistemoms. Jie padeda išsaugoti paukščių įvairovę, mat natūralių perėjimo vietų mažėja, nes mažėjo natūralias landas ir dreves turinčių senų medžių.

Jei ir nespėjote į akciją, Lietuvos zoologijos sodo paukščių skyriaus vedėja Raimonda Varlauskienė tikino, kad inkilą dar galite spėti iškelti.

„Dabar dar tik pati paukščių perėjimo pradžia. Kovo mėnesį dar galima kelti inkilus“, – sakė specialistė.

Nors lankytojų tikslai ir buvo geri, bet zoologijos sodo specialistai turės peržiūrėti inkilus ir dalį jų pakabinti iš naujo.

„Kiekvienais metais dalį inkilų reikia pakabinti iš naujo. Neužtenka tiesiog jo iškelti, jis turi tvirtai laikytis, nes joks paukštis siūbuojančiame inkile neįsikurs“, – sakė specialistė.

R. Varlauskienė papasakojo ir kitų detalių, į kurias reikia atkreipti dėmesį keliant inkilą. Pavyzdžiui, inkilo anga negali būti atsukta į šiaurę. Paukštis nenorės įsikurti šaltų šiaurinių vėjų gairiname inkile.

Taip pat svarbu inkilą prižiūrėti. Kartu tai ir proga aplankyti jį.

„Prieš kiekvieną perėjimo sezoną reikia išvalyti inkilus, kitaip paukščiai neįsikurs ten“, – pridūrė specialistė.

Neišvalytuose inkiluose paukščiams paprasčiausiai nebelieka vietos sukti lizdams, o ir inkile pradeda vešėti parazitai. Mėlynosios zylės, pavyzdžiui, per vasarą gali perėti ir tris kartus. Lizdai statomi ant lizdų, jie pūva.

Jei inkile yra ir žuvusi vada, tai reikėtų apsvarstyti visiškai naujo inkilo kėlimą, nes bakterijos ir parazitai niekur nedings pašalinus paukščiukų kūnus.

Šiuo metu dauguma inkilų valyti jau yra per vėlu, nes paukščiai jau pradeda juose įsikurti. Geriausia inkilus valyti anksti pavasarį, kol paukščiai dar neįsikūrę juose. Vis dėlto, net ir tada reikia įsitikinti, ar juose niekas negyvena.

Perkant inkilą reikia įsitikinti, ar jis atsidaro ir bus galima jį išvalyti. Gaminant jį patiems, rekomenduojama apgalvoti inkilo valymo būdą.

R. Varlauskienė pasiguodė, kad gal tik pusėje visų zoologijos sode iškabintų inkilų apsigyvens paukščiai, o dėl senų, ligotų ir pavojingų medžių retinimo zoologijos sode, jų gali būti dar mažiau, tačiau verta pažymėti, kad joks inkilas gamtoje nenueina veltui.

Inkilas, kuris nesuteikia pastogės visai jokiam gyvam padarui – reta išimtis. Šikšnosparniai, pelės, ežiai, bitės, šliužai, kandys, vorai – daugelis pasinaudos saugia slėptuve, o paukščiai gali apsigyventi inkiluose ir po kelių metų.