LRT.lt portalui kalbėjusi muzikologė pripažino, kad per daugelį metų mums Kalėdos ėmė sietis su visai kitais dalykais, nei anksčiau, tačiau kai kurių tradicijų net ir bėgant laikui neatsisakėme.
– Kaip anksčiau atrodydavo tradicinės Kalėdos Lietuvoje?
– Jei žmonės įsivaizduoja, kad anksčiau visi galvodavo ir kalbėdavo apie dovanas, tai tikrai ne. Pagrindinis dalykas žmonėms buvo švara, sutikti Kalėdas nusipraususiems, kas mums šiandien atrodo juokinga. Buvo svarbu, kad žmonės būtų nusiprausę ir švarūs ateitų į tą šventę.
Kūčios – rimties ir šeimos suėjimo metas. Aš pati galiu pasakyti, kad tikrai nieko nuostabesnio, nei tas šventinis susiėjimas, nėra. Ir išėjusysis arba išėjusieji per tuos metus, ir ne tik per tuos, yra šalia, visuomet prisimenamos senelių ir prosenelių vėlės. Jaučiamas kažkoks amžinybės dvelksmas, kažkaip pajunti, kad ir tu pats esi laikinas šiame pasaulyje.
Apskritai, tai yra šeimos šventė. Per Kalėdas žmonės pažiūrėdavo, kas kiek paaugo, gal kas susituokė – tokiu atveju į namus ateidavo nauja šeima, visi ją apžiūrėdavo, spėliodavo, ar jau laukiasi, ar dar ne. Tai buvo namų šventė. O Kalėdų antrą dieną jau svečiuodavosi, lankydavo kaimynus.
Kitas dalykas – visi kvapai. Šiandien mes prarandame jauseną, kvapą, tą tikrą jutimą. Kai mes augome ir pradėdavo kvepėti mandarinais ar apelsinais, žinodavom, kad artėja Kalėdos. Ir nieks anksčiau laiko tų mandarinų neduodavo, mama juos paslėpdavo giliai spintoj. Žinodavom, jei būsi geras – per Kalėdas gausi daugiau. Bet nutikdavo ir taip, kad kuris vaikas prieš Kalėdas imdavo ir susirgdavo, tada tėvai ištraukdavo apelsiną ir duodavo sergančiam. O dabar vaikų mandarinu ar apelsinu juk nenustebinsi.
Dar per Kalėdas būdavo importinių obuolių, įvyniotų į sviestinį popierių. Būtinai būdavo papinkų – tokių geltonai raudonų nedidelių obuoliukų, kuriuos kabindavome ant eglutės. O kitų rūšių obuoliai būdavo kepami antyje arba žąsyje. Žemaitijoje būtinai į pečių būdavo įkištas kugelis su kiaulės kojomis.
Tad anksčiau žiemos švenčių metu buvo vertinami labai paprasti dalykai – valgis, kvapas, tėvų bendravimas, švarinimasis. Tų švenčių laukimo laikotarpis būdavo šeimyniškas čiužinėjimas. Ir tikrai niekas neakcentuodavo dovanų. Tik vaikams būdavo leidžiama nuo eglės pasirinkti daugiau sukabintų saldainių. Aišku, vaikai apgaudavo tėvus, saldainius išlukštendavo žymiai anksčiau ir, ką nors įvynioję į popieriuką, palikdavo kaboti.
– Ar pastebite iki šių dienų išlikusių tradicijų, ar mes vis dėlto daug ką „pametėme“ per tą laiką?
– Aš galiu pasakyti, kad dabar ypatingai suaktualintos dovanos. Visi keičiasi dovanomis, ir mums būtinai reikia ir to, ir to, ir dar ano. Anais laikais taip tikrai nebūdavo. Nors ir negyveno labai turtingai, bet visi žinodavo, kad jei kalėdos kunigas, reikia turėti užsislėpus pinigų ir juos paaukoti – kad ir Klaipėdoje tuo metu statytai bažnyčiai.
Labai gerai prisimenu, kad vieną kartą labai bijojau kalėdojančio kunigo, palindau po lova ir taip ir neišlindau. Kunigas duodavo saldainių, bet už tai reikėdavo pasakyti eilėraštį ar sudainuoti dainelę, ir mokydavomės tokių dalykų iš anksto.
Kitas dalykas, kuris išlieka per Kūčias, – noras parvažiuoti namo. Ir manau, kad tai yra labai brangintinas dalykas. Kad ir kokios negandos tuose namuose nutikdavo, visa tai per Kūčias būdavo pamirštama. Būna, žmonės išsiskiria, kažko netenka, būna kažkokių pykčių. Bet turi susitaikyti prie Kūčių stalo, atleisti, tai yra labai svarbu.
Žinau, kad labai daug jaunų žmonių Vilniuje eina į Bernardinų bažnyčią, kur sutinkamos ne tik Kalėdos, bet ir Naujieji metai. Ir jie išeina pakylėti, džiaugsmingi. Man svarbu, kad ne vien senos babytės, bet ir jauni žmonės su šeimomis atranda tokias vietas.
– O kai buvo Jūsų paauglystės metai, ar užsiimdavote Kūčių burtais?
– Kai mes augom, niekas tokių dalykų nedarydavo. Kūčių burtus pirmą kartą išmėginau tik tuomet, kai įstojau į konservatoriją. Kartu su dainininke Romute Tumuliauskaite nuomojomės kambarį. Mūsų šeimininkė per Kūčias ėmė ir paklausė: „Mergaitės, kokių jūs vyrų norėtumėt?“ Dieve, mes buvom pirmo kurso studentės, tai kokių jau mes ten tų vyrų norėtume... Pasakėm, kad nežinom. Tai ji mums liepė ant popieriukų prirašyti vardų, o paryčiui ištraukti lapelį, ir per tiltelį jis ateis. Mes galvojom, kad ta babytė kvanktelėjusi, koks gi ten tiltelis... Ir nuėjome miegoti.
Po lova laikydavome mamos atsiųstus marinuotus agurkus, pomidorus ir kitokius konservus. Tad Kalėdų rytą po lova lindau išsitraukti tų gėrybių ir pamačiau lėkštutę su vandeniu, skersai kurios padėtas pagaliukas. Su Roma niekaip negalėjome suprasti, kas tai galėtų būti. O ta mūsų močiutė juokdamasi pasakė, kad čia ir yra tas tiltas, per kurį turi ateiti kavalierius, ir paklausė, ką mes šiąnakt sapnavom.
Aš sapnavau mūsų dirigentą Juozą Domarką ir pasakiau močiutei, kad jis ženotas, o ji man aiškino, kad sapnas reiškia, jog mano vyras bus įžymus. O mano draugė susapnavo tokį kavalierių ir ištraukė jo vardą, kuris buvo gana neįprastas, – Celestinas. Tas Celestinas buvo nelabai vykęs, tai mano draugė ėmė jaudintis, negi tas vyrukas ir yra jai skirtasis. Pamenu, kad tiesiog jai patariau nekreipti dėmesio ir pamiršti tuos burtus (juokiasi – LRT.lt).
– O kaip dabar atrodo Kūčios ir Kalėdos pagal Zitą Kelmickaitę?
– Kadangi nebėra nei mamos, nei tėvo, o brolis švenčia su savo šeima, per Kūčias aš dažniausiai einu pas savo draugę, ir jau labai daug metų šią dieną miniu būtent su jos šeima, vaikais. Džiaugiuosi, kad turiu tokius mylimus žmones. Per Kalėdas kartais einu pas brolį.
Man atrodo labai gražu, kad yra išlikusi ta sena tradicija prisiminti pavargėlius ar neturinčius kur eiti, jiems ką nors nunešti ar kaip nors kitaip pradžiuginti. Kartais per televiziją mes darome tokias didžiules akcijas, bet juk tai galima daryti ir be jokių akcijų – tiesiog pagalvok, kas tavo name neturi kaip sutikti šventes. Galbūt kur nors netoliese yra kokia močiutė, kurią dažnai matai atkišusią ranką, – jai tiesiog gali nunešti pyragėlį ar kūčiukų. Kai kurie sako, kad nuneša maisto nepasiturinčiam, o jis dvokia alkoholiu ir pan. Bet tuomet aš prisimenu kartą savo laidai kalbintą kunigą Julių Sasnauską, kurio žodžiai man įsiminė ilgam: niekada neklausk, tiesiog duok. Ne tavo reikalas, kodėl jis dvokia ar yra purvinas. Tiesiog pasidalink.
– Be kokių vaišių neįsivaizduojate Kūčių ir Kalėdų stalo?
– Kokios gali būti Kūčios be grybų, kūčiukų, kuriuos aš vadinu šližikais, ir silkės? Bet tokio skonio, kokios jos būdavo anksčiau, nebėra. Jos buvo riebios, storos, tokios skanios, kad net nereikėdavo mirkyti; užtaisytos su grybais, morkomis ir pan. Tiesa, prisiminiau vieną labai gerą patarimą, kurį sužinojau iš kitos šeimininkės, pas kurią nuomojausi kambarį. Su ta šeimininke silkei gaminome vienodą padažą su svogūnais ir pomidorų padažu, bet pastebėjau, kad šeimininkės padažas gerokai tirštesnis. Kai paklausiau, kaip ji pagamina tokį tirštą padažą, ji tik nusijuokė: „Na, matai, tu aukštąjį mokslą mokais, ir nežinai“. Pasirodo, reikia išvirtas morkas ne pjaustyti, o sutarkuoti per bulvinę tarką ir gautą košelę suversti į aliejuje kepinamus svogūnus. Šią masę aptroškinti, įdėti pomidorų padažo. Taip gaunamas tirštas, klampus padažas.
O Kalėdų neįsivaizduoju be žąsies, kugelio ir anties. Tiesa, mano Kalėdos pastaruoju metu prastėja dėl laiko stokos. Vienais metais atėjau į darbą, montavome laidą, ir aš kūrybinei grupei aiškinau, kad jau poryt viskas turi būti baigta, o rytoj visą dieną dirbsime. Pamačiau į mane įsmeigtas žiaurias akis ir išgirdau kolegos žodžius: rytoj – Kūčios. Man pasidarė taip baisu, kad nei namai tvarkyti, nei kaip nors apskritai šventėms pasiruošta. Tada supratau, koks absurdiškas mūsų gyvenimas – esi taip užsiėmęs, kad gali pražiopsoti tokias šventes.
