Senieji Karoliniškių gyventojai pasakojo, kad jų kaimas pavadintas šioje vietoje buvusio dvarelio dalies paveldėtojos Karolinos vardu (Karolinka).
Kalbininkas Jonas Jurkštas vietovardį kildina iš XIX a. čia buvusios Karolinų karčiamos. Šioje vietoje kažkada buvo dvaras, XIX a. pradžioje stovėjo „Karčma Karolinov“, o kaimelyje buvo tik trys sodybos. Šalia – kelios Šaltūnų kaimo sodybos. Antroje XIX a. pusėje veikė plytinė.
Karoliniškių mikrorajonas pradėtas formuoti 8-ojo dešimtmečio pradžioje ir yra svarbus tiek urbanistikos ir architektūros požiūriu, tiek ir tuo, kad būtent čia ryškiausiai atsiskleidžia gyvenamųjų rajonų formavimo raida.
Karoliniškių rajonas buvo statomas ant pustrečio kilometro ilgio 200 ha ploto plokštikalnio tarp Neries ir Sudervėlės slėnių. Rajonui numatytos teritorijos reljefas buvo plokščias, todėl aplinkos stipriai nepaveikė urbanistiniai architektų užmojai. Tačiau dėl šios priežasties čia buvo neįmanoma atkartoti stipriųjų Lazdynų bruožų, kur raiškus reljefas tapo sudėtine kompozicijos dalimi. Todėl kuriant rajono siluetą buvo siekta įvairių aukščių pastatais tarsi uždėti plokštikalniui kepurę, kurios viršūne tapo Vilniaus televizijos bokštas.
7-ajame dešimtmetyje ir 8-ojo dešimtmečio pradžioje ieškota originalių rajonų suplanavimo sprendimų, naudojant tuos pačius tipinės architektūros pastatus, kiekviename rajone juos savitai komponuojant erdvėje, pastatus ir aplinką marginant ornamentais, būdingais tik vienam rajonui.
Išskirtinis Karoliniškių bruožas – kryžminis pastatų grupių sujungimas, sukuriantis pusiau uždaras erdves ir savotišką kiemų zoną.
Karoliniškės formuotos naudojant tipinius pastatus taip, kad jie galėtų tarpusavyje jungtis į kryžiaus formos gyvenamųjų namų grupes. Statmenu linijų sankirtoje formuojamas aukščiausias pastatas, arba vadinamoji kalva. Pastatų ugniasienės nudažytos tamsiai raudona spalva, kuri turėjo dar labiau pabrėžti rajono charakterį (tuo metu tai buvo pirmasis rajonas Vilniuje, kuriame tokiu mastu taikytas toks ryškus spalvinis sprendimas).
Pastatų grupavimo principo tema kartojama ir rajono erdviniuose dekoratyviniuose ornamentuose. Ažūrinėmis sienutėmis, kurios yra vienos iš skiriamųjų rajono ženklų, buvo dengiamos devynių aukštų pastatų laiptinės, todėl šios vertikalios plokštumos dominuoja erdvių grandinėse ir sudaro savotišką identifikacinių ženklų sistemą visame rajone.
Pastatų blokavimas specifine forma ir ryškus jų spalvinis sprendimas bei architektūros dekoro elementai rajono suplanavimo autorius tarsi įpareigojo akcentuoti, kad Karoliniškių architektūra reikalauja gero atlikimo, nes kitu atveju rajonas neteks savito veido.
Tačiau dar nebaigus statyti Karoliniškių, buvo pradėtas kelti klausimas, kokios naujojo rajono nesėkmių priežastys. Jų buvo įvardyta keletas. Viena svarbiausių – tai reljefas, kuris Karoliniškėse daug skurdesnis nei Lazdynuose ir tai nepadėjo komponuojant tipinius pastatus. Be to, rajonas be galo klaidus – nors ir originalios, bet visame rajone vienodos pastatų grupės formuoja identiškas kiemų erdves. Erdvių diferenciacija tampa aiškesnė tik artėjant link mikrorajono centro.
Dar vienas nemažas minusas - per didelis rajono užstatymo tankumas. Nykoką architektūrą bandyta užgožti poetiškais gatvių vardais - Sietyno, Žvaigždžių, Viesulo, Perkūno.
Parengta pagal:
I.Ruseckaitė. „Sovietinių metų gyvenamieji rajonai Vilniuje: tipiškumo problema“
vikipedia.org
wikimapia.org
vilnijosvartai.lt
