Rokiškio verslininkas: didžiausias sunkumas - mokesčiai
Vienas tokių verslauti pasiryžusių žmonių – Richardas Laužadis. Jis Rokiškyje prieš ketverius metus įkūrė įmonę „Snetlauža“. Prieš tai vyras net penkerius metus praleido užsienyje, tačiau būnant svetur vyrui kirbėjo mintis grįžti į gimtąjį kraštą ir susikurti kažką savo, kad niekas neliptų ant galvos.
„Didžiausias privalumas – neturime savo verslui konkurencijos, esame monopolistai Rokiškyje“, - šypsodamas pasakoja verslininkas, kurio įmonė užsiima sodo priežiūros, pastolių, klojinių, kitų statybinių įrankių ir statybinės technikos nuoma. Šalia šios veiklos vyras vysto ir kitą verslą – turi autoservisą lengviesiems automobiliams.
„Jeigu eitume į didesnius miestus, būtų didžiulė konkurencija, tarp banginių mažai žuvelei įsisukti sunku“, - pripažino R. Laužadis. Paklaustas, kaip pasirinko nišą, kurioje vystys verslą, pašnekovas teigė ištyręs rinką ir atradęs, ko jų mieste trūksta.
„Neturime vienos verslo srities, nes, pavyzdžiui, sodo priežiūros įrangos nuoma yra sezoninis reikalas, žiemą šis verslas praktiškai sustoja, bet tuomet vykdome autoserviso veiklą. Norime, kad nebūtų pertraukos“, - paaiškino jaunasis verslininkas.
Vyras neslepia, kad į užsienį išvažiavo užsidirbti, norėjo sukaupti pradinį kapitalą, reikalingą verslui pradėti: „Lietuvoje paprastame darbe jį sukaupti yra neįmanoma, o užsienis bent duoda kažką užsidirbti“, - atskleidė verslininkas.
Anot jo, verslą vystyti Rokiškyje labiausiai trukdo mokestinė aplinka, ją apibrėžiantys įstatymai, prieštarauja vienas kitam ir sukuria daug painiavos. Taip pat vyras mini, kad pačioje verslo pradžioje mokesčių tikrintojai „ieško visur problemų“. „Jie iškart nori prisikabinti, už viską rašo baudas. Jie neleidžia per daug įsitvirtinti, nori sužlugdyti“, - pasipiktinimo neslėpė Rokiškyje verslaujantis vyras. Jo manymu, verslą steigiant didmiestyje kontrolė būtų mažesnė, o štai regionuose į naujus verslus žiūrima su didesniu atsargumu, tarsi per padidinamąjį stiklą.
Paskaičiavo, kad verslas regione bus perpus pigesnis
Emigranto duonos teko ragauti ir kitam lietuviui – uteniškiui Donatui Gudeliui. Vyras taip pat buvo išvykęs mokytis ir dirbti į užsienį, Daniją, tačiau sugrįžo į gimtinę ir čia pradėjo verslauti. Nors jo kartu su Kristina Pelėdaitė įkurta mažoji bendrija „Virtuali lokalizacija“ skaičiuoja dar tik vienerius metus, pašnekovas neslepia, kad verslas sekasi ir jau yra planų keltis į Vilnių.
„Pagrindinė priežastis, kodėl pasirinkau Uteną – buvo pačios verslo pradžios kaštai. Kada jau nusprendėme, kad norime imtis šios veiklos, buvo labai lengva pasiskaičiuoti, kiek mums tai kainuotų Vilniuje, ir kiek Utenoje. Kadangi visi mūsų darbuotojai yra Estijoje ir Latvijoje ir mes dirbame nuotoliniu būdu, mums buvimas Vilniuje, Utenoje ar kitame mieste nesudarė didelio skirtumo. Jaunai įmonei pirmieji kaštai yra skaudūs, kalbant apie biuro nuomą, pačios įmonės veiklą – buhalterines paslaugas ir t.t., visa tai galima gauti kone perpus pigiau nei sostinėje“, - kalbėjo D. Gudelis.
Vyras kartu su partneriais iš užsienio teikia elektroninio verslo lokalizacijos paslaugas. Paprašytas paaiškinti, kas tai yra, jaunasis verslininkas teigė, kad, paprastai tariant, jų įmonė kartu su partneriais Skandinavijoje padeda kitoms įmonėms, norinčioms plėsti prekybą elektroninėje erdvėje, įeiti į naujas rinkas ir jose įsitvirtinti.
Vyras pripažįsta, kad verslo vystymas iš regiono, o ne sostinės diskomforto nesukelia, tačiau neslepia, kad kyla tam tikrų ir problemų – tenka bent kelis kartus per savaitę važinėti į Vilnių, be to, ne taip lengva Utenoje surasti reikiamų darbuotojų.
„Metai, kaip veikiame Utenoje, bet nuo rudens keliamės į Vilnių, atėjo poreikis plėsti Lietuvos komandą. Kada pradėjome ieškoti žmonių, kuriuos galėtume įdarbinti, negalėjome tokių surasti. Darbuotojo kvalifikacijai nekeliame labai didelių reikalavimų, nes vis tiek reikia žmogų apmokyti, tačiau iškyla eiliniai barjerai, tarkime, anglų kalbos mokėjimas tiek raštu, tiek žodžiu, tai jau susiaurina kandidatų sąrašą regione“, - pasakojo D. Gudelis.
Kas sugrąžino atgal į Lietuvą?
Verslininkas D. Gudelis pasakoja į užsienį išvažiavęs iškart po 12 klasės – turėjo aiškų norą pakeliauti ir užsienyje įgyti išsilavinimą, tačiau planavo grįžti atgal.
„Labai norėjau išvažiuoti – pakeliauti po pasaulį, pažinti kitas kultūras, bet visąlaik būdamas užsienyje nepraradau ryšių su Lietuva, dirbau nuotoliniu būdu ir kada jau pabaigiau bakalaurą, apsisprendimas buvo lengvas. Verslą galėjau daryti ir užsienyje, bet esu prisirišęs prie Lietuvos, esu optimistiškai nusiteikęs, kad čia irgi galima pasiekti to, ko nori, tik galbūt truputį sunkiau nei užsienyje“, - mintimis dalijosi pašnekovas.
Ar regionuose verta vystyti verslus, ar tai patartų daryti tiems, kurie norėtų pabandyti? D. Gudelis sako, kad viskas priklauso nuo norimo vystyti verslo srities: „Jeigu kalbame apie paslaugų sektorių ar maisto sektorių, didmiesčiai naudingesni, nes ten daugiau žmonių, daugiau klientų. Jeigu kalbame apie gamyklą, kuri vėliau produkciją eksportuoja į užsienį arba ir Lietuvą, regionai yra labai patrauklūs dėl savo kaštų – ir ne tik startui, bet ir visai veiklai“.
Mato kelias tendencijas
„Verslios Lietuvos“ Verslumo departamento direktoriaus Dovydo Varkulevičiaus teigimu, Lietuvoje, kalbant apie verslumą regionuose, stebimos kelios tendencijos. Pirmoji - žmonės, kurie gyvena regionuose, juose ir verslauja, antroji – jaunimas iš regionų sugrįžta į juos po studijų ir ten arba kuria savo verslą, arba perima savo tėvų verslą.
„Atskira kryptis – žmonės, kurie keliasi į regionus gyventi ir tuo pačiu nori ten verslauti. Turime tokias tendencijas, nors jos ir nėra pagrindinės. Dauguma žmonių vis tiktai keliasi į didžiuosius miestus“, - teigė D. Varkulevičius.
Anot jo, tie, kurie pasiryžta verslauti regionuose, vis mažiau dėmesio kreipia į tai, kiek ten uždirbs pinigų, o žiūri į savo verslą kaip į savirealizacijos priemonę. Žmonės, kurie iškeičia didmiesčius į kaimus, tai įvardija ir kaip galimybę gyventi švaresnėje aplinkoje.
„Stebime ir grįžtančių emigrantų tendenciją. Jie paprastai pabuvę tokiose valstybėse, kaip Jungtinė Karalystė, Olandija ir kitur, grįžta į Lietuvą išsiilgę tėvynės arba matydami neartus dirvonus ir čia steigia verslus. Turime įvairių atvejų – nuo žmonių, kurie nori steigti nedideles gamybines įmones iki vaikų užimtumo centrų. Turėdami galvoje, kad Europos ekonomika stagnuoja, jie mato čia, Lietuvoje galimybes, nes čia kaštai verslui įsteigti žymiai mažesni“, - sakė „Versli Lietuva“ atstovas.
Kur gyvena versliausi lietuviai?
Tarp lietuvių vystomų verslų regionuose vyrauja trys pagrindinės kryptys: prekyba, smulki gamyba- manufaktūra (rankdarbiai, ekoproduktai) ir paslaugos – grožio, turizmo ar autoservisų.
„Yra žmonių, kurie teikia paslaugas be tarpininkų, pavyzdžiui, spaudžia įvairiausius aliejus, daro grožio priemones ar subproduktus, bet paprastai daugelis verslininkų pirmiausiai žiūri kaip patenkinti vietinį poreikį ir po to ieško galimybių plėstis. Nedidelė dalis žiūri į Europos ar kaimyninių šalių rinką ir mąsto, kaip patenkinti didesnį poreikį“, - kalbėjo D. Varkulevičius.
„Toliau eina kiti ekonomiškai aktyvūs miestai – Kaunas ir Klaipėda, Šiauliai, Panevėžys. Šitie miestai paprastai pirmauja, bet nemažiau aktyvūs yra ir Alytus, Marijampolė, Vakarų Lietuvos regionas – Klaipėdos rajonas“, - sakė pašnekovas. Jis atkreipė dėmesį, kad paprastai nauji verslai kuriasi aplink didesnius. Pasak D. Varkulevičiaus, viena didelė įmonė provincijoje aplink save sukuria apie 45-50 smulkių ir vidutinių įmonių, kurios teikia įvairias aptarnavimo paslaugas.
Lietuvos statistikos departamento duomenimis, per 2014 metus daugiausiai naujų verslų įregistruota Kauno rajono (64) ir Vilniaus rajono (56) ir Klaipėdos (37) savivaldybėse. Toliau rikiuojasi Mažeikių rajono (34), Telšių rajono (25), Šiaulių rajono (24) ir Tauragės rajono (24) savivaldybės. Mažiausiai naujų įmonių per praėjusius metus registruota Širvintų ir Molėtų rajonų savivaldybėse, vos po dvi.
Vyriausybė yra patvirtinusi Nacionalinės pažangos programą (NPP), kuri nubrėžia valstybės vystymosi žingsnius 2014–2020 metams. Vienas iš NPP programos tikslų – užtikrinti tolygią, tvarią ir į skirtumų mažinimą orientuotą regionų plėtrą.
