Tikrasis Lietuvos auksas: jau dabar galime nemažai uždirbti

 (104)
Į lietuvių namus patenka toks vanduo, kad didžiajai daliai europiečių belieka tik pavydėti. Hidrologai sako, kad visame pasaulyje aštrėja geriamojo vandens trūkumo problema, todėl, jų nuomone, Lietuva ateityje galėtų pradėti šį išteklių eksportuoti. DELFI domisi, kada tai galėtų prasidėti.
Požeminis vanduo - mūsų turtas
© DELFI / Mindaugas Ažušilis

Iš požeminio vandens galime praturtėti

Tuo metu, kai nemažai net ir išsivysčiusių pasaulio šalių susiduria su švaraus požeminio vandens trūkumu, Lietuvoje situacija priešinga – šio ištekliaus turime daugiau nei galime suvartoti. Tai patvirtindamas hidrologas, Vilniaus universiteto Hidrologijos ir klimatologijos katedros doc. dr. Gintaras Valiuškevičius pabrėžė, kad Lietuvoje požeminio vandens, kuris pasiekia mūsų namus, kokybė ypač gera.

„Kalbant apie požeminio vandens išteklius, Lietuvoje situacija labai gera. Mes juo esame apsirūpinę labai ilgam laikui ir iš požeminio vandens galime užsidirbti jį eksportuodami. Daugelis šalių jau neturi kitos išeities kaip tik naudoti paviršinius vandenis. Lietuviško požeminio vandens kokybė yra labai gera. Tačiau jame yra padidintos gamtinės geležies ir mangano koncentracijos, todėl vykdomas nugeležinimas. Tai yra vandens apdorojimo būdas, kurio metu iš vandens pašalinamas per didelis tirpių geležies ir mangano junginių kiekis“, - kalbėjo mokslininkas.

G. Valiuškevičius mano, kad lietuviams vandens gali pavydėti ne tik pietų europiečiai, bet ir kaimynai baltarusiai. „Pietų Europoje su vandeniu yra nelabai gera situacija. Tačiau ir mūsų kaimynai neturi gero vandens. Tie patys lenkai dalį vandens naudoja iš paviršinių telkinių, o, pavyzdžiui, Baltarusija geria mūsų Neries vandenį. Lietuvos didžiausias pranašumas – neišeikvotas požeminis vanduo. Aplinkinės šalys labai daug jo išnaudojo, o įvairių gręžimo darbų metu tą požeminį vandenį dar ir užteršė“, – komentavo G. Valiuškevičius.

Nuo ko priklauso vandens kokybė? Pasak specialisto, požeminio vandens, kuris iš gręžinių patenka į mūsų namus, kokybę lemia dirvožemis ir gylis, iš kurio jis išgaunamas. Anot jo, gręžinių gylis priklauso nuo konkrečios vietovės.

„Gręžinių gylis labai skiriasi priklausomai nuo vietovės. Apskritai vandens kokybė priklauso nuo dirvodarinių uolienų. Ar požeminis vanduo švarus, galima spręsti atsižvelgiant į tai, ar dirvožemis guli ant uolos, ar kaip pas mus, ant smėlio ir molio. Link rytinės Lietuvos dalies, ypač link šiaurės rytų, vanduo yra geresnis. Šiame regione jis yra giliau, jo daugiau ir kokybė geresnė“, - pasakojo docentas.

G. Valiuškevičius įsitikinęs, kad Lietuva turi nemažai galimybių pradėti geriamojo vandens eksportą.

„Kalbant apie požeminio vandens eksportą, tikrai yra variantų. Viskas priklauso nuo paklausos. Jau dabar tai yra didžiausias turtas, kurį po žeme ir saugome. Viskas priklausys nuo to, kaip vystysis technologijos. Jeigu greitu metu paplis jau esančios vandens nugėlinimo technologijos, tada arabų šalys, kurioms trūksta vandens, gali žymiai dažniau pradėti naudotis jomis. Tačiau jei tokios technologijos bus per brangios, tai po kelių dešimtmečių galėtume pradėti eksportą. Per kelis dešimtmečius galime tapti tokia šalimi, kuri iš požeminio vandens gauna pelną“, - sakė hidrologas.

Vilniui galėtų pavydėti daugelis Europos sostinių

Su G. Valiuškevičiumi sutiko Lietuvos geologijos tarnybos direktorius Jonas Satkūnas, teigęs kad Vilniaus požeminis vanduo yra vienas geriausių Europoje. Tikrai ne visos Europos sostinės gali pasigirti naudojančios požeminį vandenį. Švarus požeminis vanduo yra vienas didžiausių Vilniaus privalumų. „Lietuva ir Danija yra vienintelės Europos šalys, kurios 100 proc. apsirūpina požeminiu vandeniu. Gamta sutvėrė palankias sąlygas, taip pat laiku buvo atlikti hidrogeologiniai darbai, ištirtos vietos, kur galima imti didelius kiekius požeminio vandens“, - komentavo geologas.

Kuo mes pranašesni už europiečius? Direktorius teigė, kad šalys, į kurių gyventojų namus atiteka paviršinis vanduo, turi labai daug rūpesčių. „Vilniečių naudojamas vanduo yra daugeliu atžvilgiu pranašesnis. Jis yra pastovios kokybės, gerai apsaugotas nuo taršos. Šalys, naudojančios paviršinį vandenį, jį turi apsaugoti nuo bet kokių emisijų, dulkių, radioaktyvių dalelių ir įvairių avarijų.“

J. Satkūnas pamini Japonijoje įvykusią Fukušimos atominės jėgainės avariją, kur dėl užteršto paviršinio vandens šalies gyventojai buvo priversti investuoti į brangią vandens gėlinimo įrangą. Ši šalis dėl gamtinių sąlygų požeminiais vandenimis gali naudotis labai minimaliai.

„Anksčiau Japonijoje buvo naudojamas paviršinis vanduo. Po Fukušimoje įvykusios nelaimės radionuklidai pateko į paviršinius telkinius ir stipriai juos užteršė. Japonijoje technologijos tobulėja ir japonai filtruoja tą vandenį. Tačiau jie negali siurbti požeminio vandens kaip lietuviai iš žemės, nes jo gamtinė kokybė daug prastesnė. Tai yra jūrinės kilmės telkiniai, todėl vandenyje gausu arseno, pavojingo žmogaus sveikatai. Be to, kai tokios geologinės struktūros šalyje siurbiamas giluminis vanduo, deformuojasi žemė ir daroma neigiama įtaka pastatams“, – teigė direktorius.

Pasak J. Satkūno, blogiausia padėtis dėl užteršto geriamojo vandens yra Pietų ir Rytų šalyse: „Dėl geriamojo vandens situacija blogiausia Pietų Europoje, Vidužiemio jūros šalyse, daug vandens reikia tiek žemdirbystei, tiek dideliam gyventojų skaičiui. Pavyzdžiui, Malta apsirūpina tik gėlindama jūros vandenį. Dėl to, savaime suprantama, yra didžiulė jo kaina yra. Afrikoje daugelyje vietų išvis saugaus vandens sunku rasti. Kai kur rytinėse šalyse apskritai beveik nėra jokių vandens išteklių, joms belieka tik importuoti. Nors atrodo, kad Sacharoje jokių telkinių nėra, tačiau ten gan gausu gėlo vandens išteklių, tik yra viena problema – jie slypi dviejų kilometrų gylyje“, – sakė geologas.

Anot J. Satkūno, norint Lietuvoje išgauti požeminį vandenį reikia įrengti gręžinius, kurių gylis yra nuo keliolikos iki 200 metrų.

Kartais žmonės sunerimsta, kai atvykę į kitą miestą paragauja kitokio skonio vandens. Tačiau, anot jo, dėl to nerimauti tikrai nereikia.

„Visuose Lietuvos miestuose vanduo yra kokybiškas ir atitinkantis geriamojo vandens higienos normos reikalavimus. Dažnai sakoma, kad kai kuriuose miestuose nelabai skanus vanduo, tačiau, manau, kad čia yra įpročio dalykas. Vanduo su didesniais sulfatų kiekiais, kurie kai kur siekia 250 miligramų litre, tampa kartokas. Miestuose, kur didesnis chloridų kiekis, vanduo sūresnis. Bet ar tai bus pajuntama, priklauso nuo kiekvieno žmogaus skonio savybių“, - komentavo J. Satkūnas.

Tuo metu kai kitos valstybės suka galvą, iš kur gauti gėlo požeminio vandens, vilniečiai gali būti ramūs – geriamojo vandens turime užtiktinai. Dabar belieka jį išsaugoti, daryti viską, kad neužterštume ir galbūt ateis diena, kai iš savo turto galėsime uždirbti.

www.DELFI.lt
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją