Rašydamas noriu papasakoti, kaip mano širdies balso tembro suvibracijos veikė kūno viduje. Kokius sprendimus padariau, remdamasis 17 metų su manimi gyvenančio raudonosios saugotojos patarimais. Kodėl saugotojos? Pasak jogų, ties širdimi yra čakra Anahata, kuri atsakinga už individo saugumo jausmą, taipogi už meilę, santykį su tėvais, bebaimiškumą.
Kaip jau galėjote suprasti, jau 17 metų trinu šios žemės paviršių. Kaip ir kiekvieno žmogaus gyvenime paauglystė – tai kupinas meilės, aistrų, naujovių, išbandymų, idealų kaitos laikotarpis. Aš nebuvau išimtis. Viliojausi idealios meilės skleidžiamomis pagundomis – šiluma šaltą žiemą, gaiva karštą vasarą, supratingumas, bučiniai, apsikabinmai, laisvės pojūčiai.
Dažnai mes taip stipriai, desperatyviai ieškome ko nors, kad tai, ką randame iš tiesų nėra tai, ko mums visgi reikėjo. Mano draugystės pradžia su mergina buvo graži – abu laimingi, besijuokiantys, nedrąsūs prie kitų ir aistringi likę dviese, jautėme laisvę. Deja, širdis man retkarčiais kuždėjo, jog tai, kas vyksta, ilgai netruks, tačiau aš neklausiau. Galbūt net negirdėjau.
„Switch off“ - puikus išsireiškimas anglų kalba. Mano ir buvusios panelės interesai skyrėsi. Ilgainiui paaiškėjo, jog man reikėjo to, ko ji kategoriškai kratėsi. Ironiška tai, kad tarp mūsų negalėjo būti net miglotos ateities iliuzijos - jos galvoje tvirtą trijų aukštų būstą jau buvo surietęs paskutinysis vaikinas ir maniškiam sudentiškam butukui už 600lt/mėn. vietos neliko. Dažnai tekdavo teirautis, kodėl jos akys nebespindi, kodėl nuolatos kontempliuoja draugų kompanijoje.
„Man viskas gerai. Ar baigsi pagaliau klausinėti?“ – tokie paaiškinimai paliko tik dar daugiau klausimų. Laikas bėgo ir matydamas, kaip ji praranda norą leisti laiką su manimi, barniai tapo pretekstu bendrauti. Stiprus pamatas, kuris laikiną atlyžimą vienas kito atžvilgiu sudaužydavo, kaip kiaušinį. Žalią, jauną vištos kiaušinelį į neseniai užteptą, tačiau spėjusį sukietėti tarpplytinį cemento sluoksnį. Tai tęsėsi iki Liepos 19d. Likimo ironija – tądien jos minėtojo buvusio, kurio ji vis dar negalėjo užmiršti būdama su manimi, gimtadienis.
Vasariškas, niekuo neišsiskiriantis nuo kitų vasaros dienų, pirmadienis. Eilinis konfliktas. Šįkart dėl to, jog ji eina pasveikinti savo buvusį vaikiną, o tuomet - gerą draugą, kaip ji pati teigė - su gimtadieniu. Aš pasisiūliau paėjėti kartu ir prisidėti prie sveikinimų (su vaikinu buvome bendravę ne sykį). Jos kategoriškas „ne“ mane liūdino ne labiau, nei nevykęs N.Chruščiovo sumanymas dirbti su kukurūzų kultūra tuometinėje SSRS.
Žinoma, mūsų keliai išsiskyrė neužkasus karo kirvio. Jau tuomet mano mintys sukosi apie „kodėl vaiksčiojau užsimerkęs visą tą laiką?“, „gal vertėtų viską baigti?“ Nesijaučiau laimingas. Vakare sulaukiu skambučio. „Nori švęsti gimtadienį su manimi, juo ir draugais?“ – toks buvo jos pasiūlymas. Ganėtinai kuriozinis išbandymas, su kuriuo, turėdamas iškreiptą humoro jausmą, sutikau.
Įdomi detalė – man tik įkėlus koją į jo vairuojamą mašiną, durų metalas, esantis virš stiklo, susiliejo su mano antakiu, taip pagimdydamas kraujo klaną bei pirmąjį randą veido srityje. Dar viena sarkastiška mintis – juk girdėjau, randai vyrą puošia. Grįžau namo. Užsiklijavau pleistrą. Ir į likusios dienos įvykius pradėjau žiūrėti pro juoko, ironijos prizmę.
Kaip ir tikėjausi, vakaro planuose nedominavau, kas, žinoma, ūpo tikrai nekėlė. Eilinį to vakaro kartą jie eina į lauką pa‘smoke‘yti cigarečių, o man, nerūkančiam, tenka namų valdovo dalia. Tą laiką nusprendžiau išnaudoti užmesdamas akį į jo knygų kolekciją. „O, Alberas Kamiu ir jo „Sizifo mitas“ Nagi, pažiūrime.“ Beverčiant puslapį po puslapio į galvą toptelėjo mintis: „ar aš laimingas būdamas čia?“, „ar aš laimingas būdamas su ja?“, „ar išnaudoju visą savo potencialą?“, „ar gaunu tai, ko tikiuosi, ko norėčiau gauti?“
Žinoma, į šiuos visu klausimus atsakė mano širdis. Atsakė taip, jog akimirką pamiršau kvėpuoti. Ne iš liūdesio, o iš džiaugsmo. Jaučiausi savas. Kūnas, siela, protas – vienas vienetas. Visi jie tąsyk pritarė vienam sprendimui. Iš burnos ertmės kyla dūmai, kaip iš drakono nasrų, ir jie vėl grįžta į kambarį. Pasiprašau sekundėlės jos laiko nuošalesniam pokalbui. „Ką? Dabar? Ko nori?“ – jos šiurkšti reakcija į mano iniciatyvą. Man einant pirmam į gretimą kambarį jaučiau, kaip adrenalinas plūsta mano krauju. Keliai išduoda reakcijos baimę. Po galais, juk sąmoningai skaudinti žmogų – sunku.
Viskas truko ilgai. Na, bent jau man taip atrodė. O neramus žvilgčiojimas į laikrodį atskleidė tiesą – netrukau 4 minučių. Išsiskyrėmė gana taikiai. Išryškėjo dar vienas kvailas stereotipas – mane paliko, o ne aš. Matėsi jos nusivylimas (bet aš juk atsiprašau, ego užgauti nenorėjau), nuomonė, jog būti paliktam yra sunkiau, nei palikti. Aš su tuo nesutikčiau. Visgi tu buvai tas, kuris nusprendė abiejų (taip norisi rašyti Abiejų Tautų Respublikos likimą. Visgi, dabar ne XVIII a.) žmonių tolimesnį maršrutą. Maršrutą skirtingomis kryptimis.
Įžangoje šnekėjau apie vyrų jausmų egzistavimą, o pasakojime galite atrasti šaltumo, ironijos ar netgi sarkazmo. Šie dalykai nesusiję tarpusavyje. Po sprendimo ilgai vaikščiojau nuščiuvęs, stokojau motyvacijos, jaučiau atsakomybę už savo veiksmus jos atžvilgiu, sunkumą. Vien dėl to, jog teko įskaudinti žmogų. Laimingumas pasireiškė tik tuo, jog širdis pasakė, kaip derėtų pasielgti.
Tuometiniai santykiai man buvo moralinės, psichologinės degradacijos pavyzdys. Be viso to derėtų pabrėžti, kaip pasikeitė mano gyvenimas po išsiskyrimo. Tapau lengvos formos vegetaru, daug dėmesio skyriau dvasiniams reikalams – nuo bažnyčios dogmų „tobulumo“ iki mano jau minėtos jogos ar budizmo pradžiamokslio. Taip pat atsirado papildoma motyvacija mokytis, gyventi sau pačiam įdomų gyvenimą.
Išsivadavus iš savotiškų dvasinio tobulėjimo gniaužtų padariau išvadą, jog bergždžios, paniškos, desperatyvios mintys – yra niekas. Per daug galvoti – kenksminga. O Jausmas yra viskas. Teisingą sprendimą padarysime tik paklausę vidaus balso. Balso, kurį diktuoja mūsų širdis. Taipogi derėtų pridurti, jog turime gyventi sau, kad gyvenimas kitiems būtų geresnis. O mūsų gyvenimo maršrutą geriausiai žino – laivo „Vidinis aš“ kapitonė Širdis.
Lukrecijus
Parašykite mums, kaip širdis Jums padėjo pasirinkti – mylimąjį, darbą ar priimti kitą sprendimą, o gražiausią istoriją apdovanos penkerių metų gimtadienį švenčiantis Ajurvedos centras „Shanti“.
Savo istorijas, parašytas taisyklinga lietuvių kalba (su ą, ę, į, ų ir kt.), iki spalio 27 d. siųskite elektroniniu paštu gyvenimas@delfi.lt, o kitą dieną paskelbsime 3 nugalėtojus - gražiausių istorijų autorius.
Visi DELFI projekto "PAŽINK SAVE: rūpinamės širdimi" straipsniai čia.
