Draugavau su vaikinu metus laiko, aš studijavau, o jis gyveno pas mamą, dirbo. Susimatydavom tik savaitgaliais. Palyginus labai dažnai pykdavomės ir nesijaučiau mylima. Tikriausiai kyla klausimas, kodėl tada su juo buvau? Nežinau, norėjau turėti žmogų šalia, rūpintis kažkuo, leisti laiką. Bet širdis visada jautė, kad tai ne tas žmogus... Aš su juo ateities nemačiau, nejaučiau ir neplanavau.
Baigiau studijas, prasidėjo darbo paieška, bet vėl širdis nujautė, kad darbas pats mane suras, nesistengiau jo labai ieškoti. Sakiau sau, likimas vis tiek sudėlios gyvenimą savaip...
Darbas greitai atsirado. Bet nesitikėjau, kad darbe sutiksiu savo gyvenimo meilę, savo širdies žmogų.
Įdomiausia tai, kad tą darbą man surado mano draugo mama, kitaip sakant, surado ne tik darbą, bet ir gyvenimo meilę.
Pradėjau dirbti, bet jo nepastebėjau, nežinojau ir net nenutuokiau, kad kažkam labai patinku, ir kad esu tokia, kokios visą laiką ieškojo. Sužinojau gerokai vėliau, kai mane paliko visam laikui dirbti.
Pas mus kolektyvas labai plepus, todėl šias žinias greitai sužinojau. Man smalsu buvo, kuris čia toks, nes nesidomėjau prieš tai nei vienu bendradarbiu. Bet širdis taip traukė prie jo, taip geidė jo apkabinimų, meilės ir šilumos. Nors jo visiškai nepažinojau, net nežinojau, kaip atrodė.
Bet jis manęs nei kalbino, nei rašė žinučių, buvo tyla, tik žinojau tiek, kad jam patinku. Nežinau kodėl, bet nutariau jam parašyti žinutę. Atsakymo belaukiant, galvojau, kad širdis plyš iš džiaugsmo... Taip žinutė po žinutės, aišku, nuo draugo slėpiau, bet jis nelabai ką suprato ir įtarė, galvojo, kad su drauge susirašinėju, nes su ja per dieną daug rašydavomės. Tačiau jo mama įtarinėjo mane, bet tylėjo kažkodėl...
Vieną dieną susitarėme susitikti po darbo... Klausimas, ką sakyti draugui, kur važiuoju ir kad noriu važiuoti. Bet tą dieną mes apsipykome ir pasakiau, kad važiuoju namo, bet viena. Po kiek laiko parašiau, kad esu namie ir einu miegoti. Jis nieko neįtarė, o aš jau laiką leidau su kitu.
O su juo tas vakaras buvo nuostabus. Įsimintinas ir liks visą gyvenimą. Nebuvo jis romantiškoj aplinkoj. Susitikome ir laiką leidome mašinoje, lauke tada buvo labai labai šalta. Jis kvietė pas save į namus, bet aš atsisakiau, nes susitarėme susitikti tik valandai, bet taip nebuvo. Prasėdėjom ir prakalbėjom iki 4 val. ryto. Bučinių nebuvo, tik pakštelėjimai į žanduką ir į lūpas...
Po šio susitikimo širdis dar labiau virpėjo ir kuždėjo, kad tai tas tavo išrinktasis ir nepaleisk jo... Bet gaila buvo skaudinti turimą draugą. Ilgai svarsčiau ir mąsčiau, kurį pasirinkti, ką apie mane kalbės ir taip toliau... Tuo laiku ir liūdėjau, ir džiaugiausi. Svarsčiau savaitę, bet širdis linko tik prie vieno. Prie bendradarbio... Pagalvojau, ar taip, ar taip vieną kažkurį įskaudinsiu, bet pasirinksiu tą, kurį liepia širdis.
Ir pasirinkau... Bet nuo tos dienos kaip trintuku sugebėjau ištrint praeitį ir nekreipt dėmesio, ką kalba kiti. Taip, buvo sunkių dienų, apkalbų ir t.t. Bet buvo ir nemažai palaikymo, nes draugai matė, kad su juo esu, dabartiniu savo žmogumi, laiminga. Taip ir jaučiausi: mylima, saugoma, apglėbta meile ir šiluma. Ir negalėjau patikėti, kad mane kažkas gali taip mylėti ir rūpintis...
Bet tokia gyvenimo taisyklė, džiaugsmą keičia liūdesys kartais. Negali viskas būti gerai. Taip ir nutiko mums. Išgyvenau tai, ko niekam nelinkėčiau, net blogiausiam priešui. Draugas pateko į avariją. Dabar atsiminus tas dienas ašaros rieda, tai pats sunkiausias laikas mano gyvenime. Dabar galiu sakyti, kad tai buvo mūsų meilės išbandymas.
Po įvykio draugas buvo išvežtas sunkios būklės, komoje... Daktarai nieko nežadėjo, kalbėjo vos ne apie blogiausią, nes jo būklė buvo labai sunki. Prasidėjo košmariškiausios dienos... Laukėm žinių iš daktarų, tačiau išgirsdavom vieną ir ta patį atsakymą - būklė labai sunki, niekas nesikeičia. Ir taip - kiekvieną dieną.
Svarsčiau, už ką ir kodėl mums? Mes buvom tokie laimingi. Vienas kitą jausdavom iš pusės sakinio. Nežinau, atitikom vienas kitą labai. Pradėjom net apie šeimą kalbėt, bet viskas apsivertė aukštyn kojom. Komoje jis pragulėjo dvi savaites, tačiau nebuvo nei dienos, kad jo neaplankyčiau, nekalbėčiau prie jo. Net nebūdama šalia jo, mintimis su juo kalbėjau, dainavau jo mėgstamas dainas, linkėdavau labanakt ir labas rytas... Sapnuodavau jį. Melsdavau Dievulio ir labai tikėjau, kad jis pabus ir bus toks, koks buvo.
Bet daktarai šito net nežadėjo. Pasakojo, kokios pasekmės gali būti. Bet aš jų neklausiau ir net nebandau atsiminti, tik tikėjau, kad viskas bus gerai. Žinoma, buvo minčių visokių, ar pabudęs pažins mane? Atsimins, kas tarp mūsų buvo ir t.t. Čia tik dalį parašiau, ką išgyvenau ir kas buvo...
Jis pabudo. Mano maldos išklausytos. Įdomu, koks? Toks, koks buvo prieš avariją. Buvau tą dieną be galo laiminga, kad įvyko toks stebuklas. Kaip daktarai sakė, parėjo iš anapilio... Nemoku apsakyti, aprašyti sunku, koks tai jausmas... Bet mūsų meilei išbandymas didelis. Tačiau tikroji meilė, manau, nugali visas negandas dviejų žmonių kelyje.
Dabar vėl esu laiminga, mylinti ir mylima. Dar stipresnė meilė tarp mūsų tvyro ir kiekvieną dieną vis stipresnė.
Savo širdies balso paklausiau du kartus dėl savo mylimojo. Nė karto ji manęs neapgavo.
Pabaigoje sunku pasidarė rašyti prisiminus viską. Daug dar galėčiau parašyti... Bet kitą kartą...
Inga
Savo istorijas, parašytas taisyklinga lietuvių kalba (su ą, ę, į, ų ir kt.), iki spalio 27 d. siųskite elektroniniu paštu gyvenimas@delfi.lt, o kitą dieną paskelbsime 3 nugalėtojus - gražiausių istorijų autorius.
Visi DELFI projekto "PAŽINK SAVE: rūpinamės širdimi" straipsniai čia.
