Ta širdis dirbo daug kartų, daug kartų ji bandė priimti daugybę sprendimų, kurie būtų ją sudaužę. Kelis kartus priėmė, bet matyt motyvai nebuvo tokie įtikinantys, kad tai būtų galutinis sprendimas. O gal tiesiog gyvenimas nepanoro palengvinti širdies darbo :)

ISTORIJOS PRADŽIA:

Prieš gerus 5 metus susipažinau su savo „gyvenimo meile“. Skamba kažkaip saldžiai, ar ne? Tačiau tai nėra taip saldu, kaip atrodo. Atsitik tu man taip, kad aš tuo metu buvau ištekėjus, o jis - vedęs. Jautėmės įsimylėję kaip niekad. Rodės, nieko gyvenime nebuvo svarbiau, nei mes. Netgi skaitėme vienas kito mintis per atstumą. Cha cha .. kaip juokinga. Dabar. Tada buvo taip gera ir saldu, kad nei vienas nematėme, kad skaudiname šalia esančius žmones. Skaudiname juos nebūdami su jais, neskirdami jiems dėmesio. Nors jie to ir nežinojo.

Jautėmės artimi tik vienas kitam. Leidom fantastiškas valandas kartu, susigalvodami milijonus priežasčių dar atidėti išvykimo laiką. Ko tik nedarėme... šokome fontane, mylėjomės, lakstėme kaip išprotėję lietuje ir dar daugybę daugybę dalykų, kuriuos, rodos, daro tik pakvaišę iš meilės paaugliai. Tik mes nebuvom paaugliai. Mes jau seniausiai dideli, suaugę ir protingi žmonės. Ir, rodos, turėjome būti tokie protingi ir taip vaikiškai nesielgti. Tačiau elgėmės. Taip tęsėsi metus.

Tada atėjo laikas, kai abu supratome, kad taip negali tęstis. Reikėjo sprendimų. Sprendimų, kurie arba sugriautų arba pastatytų ką nors naujo, ką nors gero. Aš negalėjau, dar nebuvau pasirengus spręsti savo gyvenimo. Man buvo gera, kaip buvo. Aš tiesiog mylėjau. Ir jis mylėjo (nors niekada tų žodžių nesakėme vienas kitam, nes ir taip tą žinojome). Jis visada buvo stipresnis už mane ir sprendimą priėmė. Kaip galvojate, kokį? Jei pamanėte, kad baigėsi kaip pasakoje, kai princas nugali blogąją raganą ir veda gražuolę princesę, tai tikrai ne taip. Nenugalėjo jis nei raganos, nei gyvenome mes ilgai ir laimingai.

Mes tiesiog išsiskyrėme. Nusprendėme, kad nenorime griauti savo šeimų. Nors, tiesą sakant, dabar manau, kad tiesiog bijojome pripažinti, kad juos apgaudinėjome. Kas gi trokšta tapti nenaudėliu? :) Niekas. Po to sekė ilgas adaptacijos periodas su trumpais susitikimais. Nebuvo lengva. Negalėjome taip visko baigti iš karto. Po truputį stengėmės išbraukti savo santykiuose sąvoką „meilužiai“ (nuo žodžio Meilė), ir po truputį keitėme ją sąvoka „draugai“ (nuo žodžio "Draugystė").

Netikėkite, bet mes tikrai likome draugais. Su bendra praeitimi, gražiomis akimirkomis ir jausmais. Tačiau jūs turbūt pasakysite „O tai kur čia širdies balsas?“... Taip, sutinku. Čia PROTO balsas. Tačiau yra vienas didelis BET ...

ISTORIJOS PABAIGA:

Ši istorija taip ir baigtųsi PROTO pergale, bet taip jau nutiko, kad „adaptacijos“ periode mes sugebėjome pradėti dar vieną mažą istoriją. Netyčia. Ir ta istorija dabar jau auga. Jai jau 4 metai. ŠIRDIS nugalėjo pasakiusi, kad MŪSŲ istorija PRIVALO tęstis. :) Ir ji tęsiasi. Dainuoja ir piešia mažus žmogeliukus.

Tiems, kas norės mane pasmerkti, galiu pasakyti viena: nesmerkite kito, nes tik Dievas turi tokią teisę. O mes ne dievai.

Pagarbiai
Tebūnie Lukrecija

Parašykite mums, kaip širdis Jums padėjo pasirinkti – mylimąjį, darbą ar priimti kitą sprendimą, o gražiausią istoriją apdovanos penkerių metų gimtadienį švenčiantis Ajurvedos centras „Shanti“.

Savo istorijas, parašytas taisyklinga lietuvių kalba (su ą, ę, į, ų ir kt.), iki spalio 27 d. siųskite elektroniniu paštu gyvenimas@delfi.lt, o kitą dieną paskelbsime 3 nugalėtojus - gražiausių istorijų autorius.

Visi DELFI projekto "PAŽINK SAVE: rūpinamės širdimi" straipsniai čia.

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją