Apie tai sužinojau jau tik tada, kai rugpjūčio mėnesį pasijutau esanti nėščia ir nutariau su juo pasidalinti ta žinia. Aišku, išgirsta naujiena jo visai nepradžiugino. Jis pradėjo mane įkalbinėti daryti abortą, įrodinėjo esą tai geriausia išeitis mūsų situacijoje. Kai pranešiau, jog nutariau gimdyti vaikelį, jis pradėjo man grasinti ir pažadėjo, kad padarys taip, jog nei aš, nei vaikelis ramiai negyvensim Nepaisant jo grasinimų, nusprendžiau, jog vis dėlto vaikelis privalo išvysti šį pasaulį.
Vaikščiodavau gatvėmis ir galvodavau, kaip gyvensiu. Neturėjau ir negalėjau niekam apie tai pasipasakoti, aplink nebuvo patikimų žmonių. Neturėjau nei nuolatinio darbo, nei nuolatinės gyvenamos vietos. Per savo 25-ąją gimimo dieną sužinojau, jog mane iškrausto iš bendrabučio. Eiti neturėjau kur…
Šiaip ne taip už menkiausius pinigėlius išsinuomojau kambarį pas vieną močiutę. Po truputėlį ieškojausi darbelio, gyvenau laukimu ir kartu bijojau dėl savo ir vaikelio ateities.
Baisiausia atsitiko vieną naktį, kai staiga prasidėjo didžiausi pilvo skausmai ir pajutau, kad netenku sąmonės. Kitą rytą jau ligoninėje sužinojau, kad patyriau persileidimą. Apėmė didžiausias dvasinis skausmas, neturėjau jėgų niekam.
Išėjusi iš ligoninės supratau, kad reikia kažkaip pradėti kabintis į gyvenimą iš naujo. Kadangi esu muzikantė, tai susiradau mokinukų, kuriuos privačiai mokiau muzikos. Vėl pradėjau šypsotis, susitikinėti su žmonėmis, tikėti, kad viskas bus gerai.
Vieną gražią lapkričio dieną sėdėjau ir gėriau kavą pas vieną pažįstamą. Varčiau ką tik nupirktą laikraštį “Alio reklama” ir mano žvilgsnis užkliuvo už vieno skelbimo, kuriame buvo parašyta: “Dailininkų sąjungai reikalingi pozuotojai”.
Nežinau, nei kodėl, nei kam man to reikėjo, bet širdies balsas liepė paskambinti ir ten nueiti.
Taip aš pradėjau pozuoti Dailininkų sąjungos piešimo būrelyje. O ten sutikau ir jį - vyrą, kuris pakeitė mano gyvenimą. Sutikau savo gyvenimo Meilę. Tikrą Meilę. Pamačiusi jį pirmąkart, iškart pajutau jam nežmoniškai stiprią trauką. Širdies balsas kuždėjo, kad tai Mano žmogus.
Iš pradžių mes tapome labai gerais draugais. Kalbėdavomės apie viską ir apie nieką, tylėdavome ir džiaugdavomės būdami šalia vienas kito. Po truputėlį nuoširdi draugystė virto Meile, kuri dar vis tęsiasi. Iki šiol kiekvieną dieną atrandame vienas kitą ir džiaugiamės, jog esame laimingi. Kitą mėnesį bus 5 metai kaip esame kartu.
Nežinau, kaip būtų dabar, jei ne mano širdies balsas, paskatinęs anuomet paskambinti tuo numeriu skelbime...
Beata - Mūza, kuri šypsosi
Savo istorijas, parašytas taisyklinga lietuvių kalba (su ą, ę, į, ų ir kt.), iki spalio 27 d. siųskite elektroniniu paštu gyvenimas@delfi.lt, o kitą dieną paskelbsime 3 nugalėtojus - gražiausių istorijų autorius.
Visi DELFI projekto "PAŽINK SAVE: rūpinamės širdimi" straipsniai čia.
