Nuo mažų dienų vaikai nesąmoningai junta emocinį spaudimą, mūsų nerimą ir lūkesčius, kad mokymosi rezultatai bus puikūs. Tik toks krūvis gali pranokti jų jėgas ir netgi pakenkti jų ateičiai.
Dabar labai populiaru vaikus vesti į vadinamąsias ankstyvojo ugdymo grupes. Ar kada nors savęs paklausėte – kam tai? Kam to ankstyvojo ugdymo reikia? Jums ar jūsų vaikui? Akimirką susimąstykite ir atsakykite sau į šiuos klausimus.
Suprantama, kad kai kurie iš jūsų jau spėjo pasipiktinti – jei neugdysite atkaklumo, vaikas gyvenime nieko nepasieks! Tikra tiesa. Tik ugdyti atkaklumą ir daryti spaudimą bei versti vaiką gyventi ne pagal amžių įtemptą gyvenimą – visiškai skirtingi dalykai. Vargu ar nors vienam vaikui šios ankstyvojo ugdymo grupės padėjo pasiekti išties neįtikėtinų rezultatų.
Esmė tame, kad trejų metų vaiko smegenys tikrai pajėgios įsisavinti vidurinės mokyklos programą. Tik įsisavins jos tą programą mechaniškai, nes trimečio vaiko smegenys negeba abstrakčiai mąstyti, mat dar nesubrendusios tam tikros tų pačių smegenų zonos. Taigi toks vaikas tiesiog nepajėgus įsisavinti ir apdoroti informacijos, todėl niekada nepasieks tokio kokybiško rezultato, kokio tikisi naivūs tėvai.
Tad vertėtų patikėti ir suprasti, kad ankstyvas mokymas ir įtemptas gyvenimas milžiniškame informacijos sraute – tai uždelsto veikimo bomba. Anksčiau ar vėliau vaikas „išsikvėps“ ir nieko kito, kaip žlugusių vilčių sukeltos įtampos, nesulauksite. Tad paklauskite savęs – ar jums ir jūsų vaikui viso to reikia?
Gerai viskas, kas su saiku ir savu laiku! Prisiminkite, kada paskutinį kartą žiūrėjote į žvaigždes? Kada tai darėte kartu su vaiku? Kada savo vaikui padovanojote „sveikatos dieną“ - leidote jam išsimiegoti kiek nori, ir užsiėmėte su juo tuo, kuo jis nori?
Gal šie klausimai skamba kiek ir netikėtai, tačiau būtent dėl to, kad mes užverčiame vaiką intelektualine informacija ir menkai rūpinamės jų emociniu intelektu, mūsų vaikų emocinė raida stringa, jie užsidarę savyje ir nepasitiki kitais bei savimi, yra įsitempę, nemoka priimti sprendimų, o jei jau priima, tai paniškai bijo prisiimti atsakomybę už juos. O štai jų protinis intelektas – puikus.
Šių dienų vaikai praktiškai neturi laiko pabūti vienumoje su savimi, pasimėgauti buvimu savo vidiniame pasaulyje. Visa vaiko energija skirta jo tėvų troškimams patenkinti. Tokį spaudimą patiriančios atžalos tiesiog neturi laiko galvoti apie tai, kas jie yra, ką mėgsta ir kuo norėtų užsiimti. O liūdniausia tai, kad dauguma tėvų užaugo tokiose sąlygose ir tik sulaukę 30-35 metų pradeda suprasti save bei ima suvokti, ką norėtų daryti gyvenime. Nepaisant to, vis tiek neproduktyviai auklėja savo mylimus vaikus.
Kas vyksta tuomet, kai vaikas nebepajėgia išlaikyti suaugusiųjų spaudimo? Nusvyra jo rankos, jis pasijaučia niekam tikusiu, ir pradeda galvoti, kad jo, nevykėlio, išvis nėra už ką mylėti. Net ir tais atvejais, kai jam mokykloje sekasi neblogai ar netgi puikiai, viduje jis bus labai užguitas žmogus.
