„Mano stažas nėra didelis, Telšių Žemaitės gimnazijoje mokau devynerius metus, o apskritai mokytoja dirbu jau šešiolika metų. Kada būsiu pradirbusi trisdešimt metų, tada jau bus daug“, - šypsosi E. Kakanauskienė. Ji priduria, kad gyvenime jai labiausiai nepatinka rutina ir sėdėjimas darbe nuo 8 iki 17 valandos: „Man nėra nieko baisiau, o mokytojo darbe nėra vienodų dienų – viskas keičiasi. Reikia mylėti darbą, nes jei eini į jį sukandęs dantis, tai kiekviena diena pasidaro ilga kaip šimtmečiai.“
Pirmais metais griebdavo meškerę
Vis dėlto mokytojo darbe viskas nėra taip paprasta kaip gali pasirodyti. Elena Kakanauskienė prisimena, kad pirmieji mokytojavimo metai buvo sunkūs, reikėjo rasti bendrą kalbą su vaikais, laužyti galvą, kaip juos sudominti.
Norėdama atsipalaiduoti vakarais ji eidavo žvejoti prie Telšių Masčio ežero, užmerkusi meškerę bent valandą praleisdavo tyloje. „Sako, žvejojimas prailgina gyvenimą. Tai padėjo išgyventi, „nenušokti nuo proto“, - juokiasi. – Nes iš tikrųjų krūvis buvo didelis, o mokiniai labai reiklūs. Reikėtų ir vėl pradėti žvejoti“, - nusišypso.
Šiandien E. Kakanauskienė džiaugiasi radusi raktą į mokinių širdis ir sako, kad svarbiausia yra kalbėtis, bandyti suprasti vieniems kitus: „Aš turiu savo vertybes, jie turi savo. Dažnai jie sako: mes visada darydavome šitaip ir tada man atsirasdavo nepaprastas noras moralizuoti. Tačiau pats baisiausias dalykas, kai mokytojas viską žino ir diktuoja, kaip turi būti. Mokinys turi turėti tą dvejonę, norą sužinoti, kartais ir aš juk būnu neteisi.“
Šiandien, turėdama laisvą minutę, E. Kakanauskienė sėda ant dviračio, su šunimi lekia į mišką arba grybauja. Tačiau tenka pripažinti – rasti laisvo laiko nėra taip paprasta – galva nuolat užpildyta minčių, o savaitgalius mokytoja beveik pamiršo: „Reikia sėdėti prie sąsiuvinių, taisyti rašinius, galvoti naujas užduotis. Tikrai nėra taip, kad paėmei, uždarei mokyklos duris ir viskas. Nuolat jauti kažkokią savigraužą, kad kažko nepadarei, ar kažko nemoki.“
Moteriai ypač svarbu tobulėti, todėl ji nuolat susigalvoja naujus iššūkius, dalyvauja įvairiuose kursuose, stažuojasi užsienyje. Šiuo metu ji užsiregistravo į kursus apie skaitmeninių technologijų naudojimą pamokose ir sako, kad mokytojui galimybių tobulėti yra daug. „Noriu ne tik mokyti, bet ir mokytis pati“, - tvirtai sako ji.
Lemtingas sapnas
Nors būti mokytoja E.Kakanauskienė niekada nesvajojo, šiandien ji laiminga tokiu pasirinkimu. Moteris studijavo bibliotekininkystę ir bibliografiją, su malonumu krimto užsienio kalbas. „Tuo metu vyko visuotinis persikvalifikavimas ir labai trūko anglų kalbos mokytojų, o kalbos man niekada nebuvo problema – moku rusiškai, vokiškai, angliškai. Taigi įstojau į Vilniaus universitetą studijuoti anglų kalbos, paskui gavau paskyrimą į Trakus“, - darbo pradžią prisimena ji.
Tuo metu E. Kakanauskienė pradėjo domėtis dzenbudizmu, todėl nusprendė išmokti ir japonų kalbos. Kaip pati sako, istorija gana mistinė, nes japonų kalbą ji tiesiog susapnavo: „Buvo mada domėtis rytų kultūra, dzenbudizmu ir aš vieną naktį susapnavau japoniškus hieroglifus ant asfalto. Tada išvažiavau studijuoti japonų kalbos į Sankt Peterburgą ir pasakiau sau, kad jei neįstosiu – grįšiu į Telšius.“
Tačiau dideliame mieste moteriai labai greitai „pritrūkto oro“ ir ji išties grįžo į gimtąjį miestą. Pedagogė pradėjo vesti ekskursijas ir šiandien negali atsidžiaugti vis gražėjančiais Telšiais. „Visiškai to nesigailiu. Matyt čia mano miestas, tos didelės erdvės ne man, trūko gamtos. Aš tiesiog nebegalėjau“, - sako ji. E. Kakanauskienė į ekskursijas vedasi ir savo mokinius, tačiau jos vyksta anglų kalba: „Išeina labai gera, netradicinė pamoka. Sustojame prie skulptūrų ar paminklų ir angliškai diskutuojame, kokios yra meno funkcijos, kas yra jaunas menininkas šiuolaikiniame pasaulyje, mokiniams tai patinka.“
Mokytoja taip pat moko japonų kalbos ir džiaugiasi, kad Telšiuose netrūksta norinčiųjų įveikti sudėtingus hieroglifus. Laimėjusi Japonijos fondo stipendiją, kelis mėnesius turėjo galimybę pagyventi tekančios saulės šalyje ir susipažinti su šios šalies mokyklomis. „Japoniukai labai skiriasi nuo lietuvių. Jie mokomi būti bendruomenėje, komandinis darbas vyrauja visur: pradinukai patys plauna klasę, per pertrauką neina į valgyklą, bet atsineša maisto ir tvarkingai visi kartu dėlioja lėkštes, įrankius“, - skirtumus vardija E. Kakanauskienė.
Ji sako, kad mokytojas ne tik turi išmanyti savo dalyką, bet ir būti įdomus pačiam sau. „Visų pirma reikia būti asmenybe. Vaikai labai greitai tai pastebi.“
Iš mokinių ir negražūs juokeliai
Nors kartais mokytojai tenka dienyne raityti dvejetus, griežta ji savęs nepavadintų – tiesiog neišeina. Pedagogė džiaugiasi, jog būdama tarp jaunų žmonių tiesiog negali pasenti, nes šalia jų, kaip pati sako, „užsikonservuoja“.
E. Kakanauskienė teigia, kad ne ką mažiau išmoksta ir iš pačių mokinių: „Visų pirma visokiausių juokelių, taip pat jie parodo kaip elgtis su išmaniosiomis technologijomis, telefonais, kaip kokį apps‘ą (programėlę – DELFI) atsisiųsti. Domiuosi, kuo jie gyvena, kas jiems įdomu, kas „kabina“, todėl žinau ir ką reiškia selfie, ir YOLO (you only live once – gyveni tik kartą – DELFI), kitų sutrumpinimų net nesakysiu, nes yra ir negražių“, - nusijuokia.
Ji įsitikinusi, kad mokiniai į mokytoją turi žiūrėti kaip į draugą, nebijotų kalbėtis. „Suaugęs žmogus visą laiką turi ieškoti kontakto, rasti tą raktą. Visi mokiniai sako, kad labiausiai mėgsta tuos mokytojus, kurie turi humoro jausmą, yra draugiški, todėl stengiuosi jiems tokia ir būti“, - šypsosi ji
Pedagogų kvalifikacijos tobulinimo projektus rėmė ES struktūriniai fondai.
