- Odeta, visiems patarinėjate, kaip taupyti, sakykite, kaip pati taupote? Ar žodžiai ir lieka tik žodžiais?
- Kiekvienais metais aš susidėlioju prioritetus ir galvoju, kam reikėtų taupyti, nes turiu finansinių įsipareigojimų, todėl privalau taupyti ir planuoti išlaidas. Vienos išlaidos didesnės – tokios kaip vaikų mokslas ir pensija. Tuo metu kitos – smulkesnės. Esu standartinis taupytojas, kuris galvoja apie metų atostogas, galvoja apie tas dienas, kai atsiranda neapgalvoti pirkiniai, išlaidos, kurioms reikia turėti tam tikrą rezervą.
- Minėjote, kad be didelių ir suplanuotų išlaidų, yra numatytos ir smulkesnės, tai kokios jos?
- Na, kiekvienais metais vienas iš tokių pagrindinių trumpo laikotarpio taupymo tikslų – atostogos ir kiekvienais metais mūsų šeima kažkur važiuojame, tik dar kol kas nenusprendėme, kur šį kartą. Tai tam ir taupau dabar, o kitų, smulkesnių poreikių dar nesu numačiusi.
- Kalbant apie atostogas, kurios buvo įsimintiniausios?
- Sunku pasakyti, bet įsimintiniausios tai tos, kuriose būna įvairiausių netikėtumų. Kai jau turiu vaikus, tenka rinktis tokius ramesnius atostogų variantus, bet vienos netikėčiausių ir neplanuotų atostogų buvo kelionė Meksikoje su drauge gan seniai, prieš 10 metų.
- Jūs turite sesę, kuri prisipažįsta, jog nemoka puikiai tvarkytis su pinigais, tai, sakykite, ar mokote ją to?
- Nuolat. Tiesą pasakius, tai yra mūsų nuolatinė pokalbių tema. Dažnai patariu, ką ji turėtų daryti arba, ko nedaryti, apie ką reikėtų dar pagalvoti. Tikrai nėra taip, kad ji nemoka taupyti, gal tik ji taip sako, bet iš tikrųjų ji labai racionali, dažnai galvoja apie pinigus.
Nėra taip, kad aš esu kažkokią taupuolė, o mano sesuo išlaiduolė. Turbūt tik tiek, kad tas finansų sektoriaus išmanymas ir finansinių paslaugų išmanymas tiems, kurie nėra susidūrę ir paprastiems vartotojams jis sudėtingas. Jeigu tu neturi poreikio, neanalizuoji, tai kiekvienas susiduria su tokių žinių stoka.
- Finansų išmanymas, kaip manote, kokia finansinio raštingumo situacija Lietuvoje?
- Finansų sektorius, toks, koks jis yra dabar, jis atsirado neseniai. Tik prieš 15 m. atsirado interneto bankas, bankomatai, prasidėjo atlyginimų pervedimas į sąskaitas, o ne mokėjimas grynais. Iš tikrųjų mūsų žinios ir sugebėjimai yra per menki.
Žmonių prisiminimai bei patirtis yra neigiama, susijusi su finansinėmis krizėmis, bankų bankrotais, santaupų praradimais, pinigų nuvertėjimais. Visa tai ir formuoja elgseną ir lūkesčius, pasitikėjimą finansų sektoriumi.
Žmonės dar neturi tų gebėjimų pasirinkti ir įvertinti, kokios yra pasekmės naudojantis tam tikrų paskolų pasiūlymais ir viso to finansų sektoriaus galimybėmis. O vaikai, kurie, pavyzdžiui, gyvena su tėvais, kurie ne visada gali gerai patarti, apie ką reikia pagalvoti ir patys neypatingai gerai išmano finansų sektorių, bet turi didžiules galimybes investuoti, skolintis. Tai tokiems žmonėms labai reikalingas finansinis raštingumas ir to mokymas.
Pavyzdžiui, mokykloje dabar 10 klasėje skiriamos keturios valandos ekonomikai ir finansiniam raštingumui – nemanau, kad tai yra pakankamas kiekis.
Lietuvoje turėtų būti skiriamas didelis dėmesys finansiniam raštingumui, nes ką mes matome – žmonės turtą laiko namuose, naudojasi labiau konservatyvioms priemonėmis, mažai naudojasi ilgalaikio taupymo instrumentais. Finansinis raštingumas turi būti mūsų gyvenimo dalis ir ir mes turime išmokti elgtis su pinigais.
- O kaip jūs savo vaikus to mokote?
- Mano vaikai dar maži, mergaitei – ketveri, o berniukui – dveji, bet kai mes einame į parduotuvę, visuomet stengiuosi jiems paaiškinti, kad reikia atskirti poreikius nuo norų. Ir jeigu aš sakau, kad galima išsirinkti vieną daiktą, tai mes ir susitariame, kad bus nupirktas vienas daiktas.
Visus patarimus reikia įtraukti į kasdienybę – einant apsipirkti, duodant dienpinigių ir leisti priimti sprendimus patiems, ypatingai svarbu skatinti taupyti.
- Atrodo, viską žinote, visas taisykles, pamokas, bet vis dėlto, esate žmogus, turintis silpnybių, tai kokios jos? Kaip pinigų niekada negaili finansininkė Odeta Bložienė?
- Man silpnybės daugiau yra ne pinigų išleidimas, nes esu pripratusi, pavyzdžiui, neleidžiu pinigų kavos pirkimui, nes visuomet turiu termo puodelį, galiu atsisakyti ir nepirkti žurnalų, nes vis tiek jų neperskaitau iki galo.
Drabužiai, batai taip pat nėra mano silpnybė. Bet kalbant apie tai, ko niekaip negaliu atsisakyti, tai saldumynai. Nors jų ir neperku, bet jie visada lydi mane. Labiausiai mėgstu saldainius, šokoladą. Galiu išgyventi be ledinukų, bet be šokolado – nelabai. Ir „Meška šiaurėje“ – mano mėgstamiausi.
- Kadangi didysis kalėdinis maratonas jau kaip ir prabėgo, dabar laukia tik Naujųjų sutikimas, tai sakykite, ar buvote numačiusi kalėdinių dovanų biudžetą, ar pirkote viską paskutinę dieną?
- Dovanomis pasirūpinusi buvau jau daugiau nei prieš mėnesį, nes ko labiausiai nemėgstu, tai visų tų spūsčių, bėgiojimų ir streso. Tai visiškai ramiai laukiau Šv. Kūčių ir Kalėdų, nes visus patiekalus pasiskirstėme su sese ir anyta, todėl nereikia nei lakstyti kažkur, nei visą dieną vargti ir ruošti vakarienę.
O dėl biudžeto tai tokio labai tikslaus nebuvau numačiusi, bet tilpau maždaug į 100-200 EUR sumą. Kadangi aš palaipsniui viską išdėsčiau, tai visos tos mano išlaidos per pora mėnesių išsidėstė ir nepatyriau didelės įtampos.
- Kadangi jau dovanos padovanotos, tai kam Jūsų Kalėdų senis atnešė brangiausią dovaną?
- Vyrui. Bet tas brangumas vėlgi – ne visada pinigais matuojamas. Man viena brangiausių dovanų buvo būtent prisiminimai – draugė atspausdino nuotraukas iš mūsų bendros kelionės ir sudėjo jas į albumą. Ir dabar visada galvoju, kad gal reikia galvoti ne apie pinigus, perkant dovaną, o kažkaip bandyti sieti jas su emocijomis, bendrais prisiminimais.
