Su neįgaliais vaikais dirbanti mokytoja apie tai, kas jų laukia baigus mokyklą

 (8)
Įsivaizduokite pamoką tyloje: visa informacija dalinamasi vien gestų kalbos judesiais. Tokia Mildos Pošiūtės-Žebelienės kasdienybė – lietuvių kalbos mokytoja dirba Lietuvos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centre. Čia vaikai neturi laiko galvoti apie tai, ko negali, nes vos spėja susipažinti su savo galimybėmis.
Milda Pošiūtė-Žebelienė
© Asm. arch. nuotr.

- Turite sukaupusi 15 metų mokytojos patirtį. Kuo ši diena geresnė nei ta, kai tik pradėjote dirbti mokytoja?

- Šie mokslo metai man jau šešiolikti ir išties daug kas per šį laiką pasikeitė. Pasikeitė ir aplinka, ir pats supratimas apie mokyklą. Dabar daug kas supranta, kad mokykla nėra tiesiog pastatas, į kurį vaikai susirenka ir pabūna 12 metų. Supranta, kad mokykla yra procesas, į kurį turi įsitraukti ir pats vaikas, ir tėvai, ir mokytojai.

Vis dėlto, ši diena tikrai yra geresnė nei ta diena, kai tik pradėjau dirbti. Įgijau nemažai patirties, galiu šiandien kritiškai vertinti švietimo sistemos procesus ir neprivalau pataikauti ir sakyti, kad viskas yra gerai, jeigu taip nėra.

- Akivaizdu, kad bendravimas su kurčiais ir neprigirdinčiais vaikais yra kitoks. Ar šie vaikai, be savo negalios, dar kuo nors skiriasi nuo kitų vaikų?

- Gal tai nuskambės ir netikėtai, tačiau klausos negalią turintys vaikai šiandien yra drąsūs ir labai pasitiki savo jėgomis. Jie puikiai žino savo teises, siekia išbandyti jėgas skirtingose sferose. Pastebiu, kad jie renkasi įvairesnes specialybes nei anksčiau.

Kalbant apie jų išskirtinumą, neprigirdintieji ir kurtieji yra labai atidūs. Puikiai dirba jų akys, jie pastebi menkiausius niuansus, pasikeitimus. Man labai patinka, kai kalbėdami vaikai vardija, kuriose srityse Lietuvoje kurčiųjų nepriima dirbti, tačiau priima užsienyje – smagu, kad jie taip domisi ir komunikuoja su kurčiaisiais užsienyje, geba kelti klausimus.

Jų tvirtybė kyla iš to bendrumo jausmo, kad jie nėra vieninteliai su tokia negalia. Jie supranta, kad jie yra tokie, kokie yra, tačiau gali sėkmingai kovoti dėl savo vietos po saule.

Su neįgaliais vaikais dirbanti mokytoja apie tai, kas jų laukia baigus mokyklą
© DELFI / Andrius Ufartas

Pastebiu, jog atėję mokytis į jiems labiau pritaikytą aplinką, klausos negalią turintys mokiniai kur kas lengviau susitelkia į mokslus, jie atranda save iš naujo. Jų aplinka – tai nedidelė klasė ir mokytojas, kuris gali daug kartų pakartoti, paaiškinti, kalbėti aiškiai ir kuris moka gestų kalbą.
Tikrai nepasakyčiau, kad kurtieji kažkuo labai išsiskiria iš kitų vaikų. Tos pačios išdaigos, toks pat noras veikti, šimtai klausimų jiems kyla, tūkstančius norų jie turi – įprasti vaikai.

- Šiomis dienomis vis sunkiau kažkuo sudominti mokinius – kokių priemonių susidomėjimui pažadinti imatės Jūs?

- Vieno recepto tam nėra. Kai skiriu užduotis, galvoju ir apie programą, ir apie konkrečius vaikus. Tai niekada nėra tas pats vadovėlis ar tas pats vienas nuostabus metodas. Pamokoms ruošiuosi nuolat – nors atrodo, kad dirbu taip ilgai, tačiau man pačiai visiškai neįdomios užduotys, kurias pasidariau prieš metus. Visą laiką jas pergalvoju ir papildau.

Kai studijavau pati, mane tiesiog glumindavo dėstytojai, kurie apie kalbos didaktiką skaitydavo iš konspekto arba pasakodavo apie žaismingus mokymo būdus, o tuo metu patys šimtus paskaitų išsėdėdavo už stalo, skirdami užduotį po užduoties iš konkretaus vadovėlio.

Tas gebėjimas sudominti jau turi būti atsineštas iš kolegijos ar universiteto, bet jis turi būti nuoseklus, tuomet mokytojui kur kas lengviau prisitaikyti mokykloje. Taip pat mokymosi motyvacijos didinimas turėtų būti neatsiejamas nuo technologijų naudojimo pamokose – labai džiaugiuosi, kad ugdymo centre, kuriame dirbu, mokytojai turi galimybę daugumoje kabinetų dirbti su interaktyviomis lentomis.

- Kai kas gaili vaikų su negalia ir mano, kad jie gyvenime negalės akademine veikla ir profesine karjera pasiekti to, ką pasiekia sveiki žmonės. Vis dėlto, kokia Jūsų nuomonė?

- Empatija yra būtina dirbant su visais vaikais, ne tik su turinčiais negalią. Tačiau manau, kad tos per didelės nuolaidos yra kas kita ir jos tą ugdytinį gali per daug atpalaiduoti. Tai gali tarsi pripratinti prie minties, kad jam pačiam nereikės nieko gyvenime siekti, nereikės pralaužti jokių ledų, o juk visada reikia.

Visuomet pabrėžiu mokiniams: būtent jūs esate mūsų ateitis ir jei norite pokyčių savo bendruomenėje, turite išmokti jiems ryžtis. Matote, negalia nėra kažkoks linksmas ir labai įdomus nuotykis – tai fizinė ir, svarbiausia, labai sunki emocinė kliūtis. Į tai reikia būtinai atsižvelgti ir ne gailėti, bet kantriai ir ilgai drąsinti tą žmogų, kad jis veiktų savarankiškiau ir galiausiai taptų visiškai savarankiškas, jei tik tai įmanoma.

Šiandien kurtieji ir neprigirdintieji turi puikią paslaugą – praktiškai visada ir visur jie gali gauti vertėjo pagalbą. Šia galimybe pasinaudoti patartina, kai jie sudaro ypač svarbias sutartis, eina į teismą ir panašiai. Bet dažnai mokinių paklausiu – jūs nenorite mokytis kalbos, nes manote, kad tai nepravers, nes visada ateis vertėjas? Ar jūs norite nuolat vaikštinėti su vertėjais, ar tapti laisvais, savarankiškais žmonėmis? Tokia motyvacija jiems yra būtina.

Su neįgaliais vaikais dirbanti mokytoja apie tai, kas jų laukia baigus mokyklą
© DELFI / Artūras Morozovas

- Kaip Lietuvos švietimo sistemoje keičiasi požiūris į negalią turinčius vaikus? Ar šiandien tokiems mokiniams sudarytos visos galimybės gauti kokybiškas mokymo paslaugas?

- Požiūris švietime keičiasi į gerąją pusę, nors nepasakyčiau, kad šiandien negalią turinčiam vaikui mokytis bendrojo lavinimo mokykloje visos galimybės yra sudarytos. Ugdymo centrai, kuriuose ugdoma visa grupė konkrečią negalią turinčių vaikų, yra tik viena medalio pusė: juose išties geresnė infrastruktūra. Tačiau kalbant apie negalią turinčių vaikų integraciją į bendrojo lavinimo mokyklas, tai tiesiog labai trūksta padėjėjų mokytojams. Trūksta konsultantų, kurie būtų įtraukti į mokymosi procesą ir kiekvienu atveju turėtų laiko padėti mokytojui ir patarti, kaip jam geriau dirbti su konkrečią negalią turinčiu vaiku. Nors vysta teigiami pokyčiai, tačiau dar tikrai yra daug ką veikti.

- Tikriausiai domitės, ką jūsų mokiniai veikia baigę mokyklą. Kokias specialybes jie dažniausiai pasirenka?

- Prieš gerą dvidešimtmetį ar net daugiau metų, kurtieji įprastai rinkdavosi tokias profesines sritis ir amatus, kaip staliaus, dažytojo, siuvėjos, virėjos. Šiandien jie renkasi kur kas įvairesnes profesines sritis.

Yra atsiradusi ir nauja tendencija – kurtieji renkasi kolegijas ir aukštesniąsias mokyklas, renkasi akademinį mokymąsi. Yra nemažai baigusių Lietuvoje universitetus, kuriuose rinkosi menus, pedagogiką, ypač populiarus ikimokyklinis ugdymas, o dabar pradeda po truputį jungtis ir prie tiksliųjų mokslų ir filologijos. Mūsų centrą baigusios mokinės studijuoja ir lietuvių filologiją – pokyčiai tikrai yra ženklūs.

- Klausimas Jums, kaip lietuvių kalbos mokytojai. Kokie kūriniai šiuo metu mokiniams įdomiausi? Kokie autoriai labiausiai traukia mokinių dėmesį?

- Šiandien vaikas su knyga rankose – keistenybė, retenybė. Informacijos šiandien visur yra labai daug ir mes absoliučiai visi esame įpratę tas dalelytes rankioti iš margos aplinkos. Klausos negalią turinčius vaikus prie knygos reikia pratinti. Labai retas atvejis, kad jie ateina su labai dideliu pomėgiu knygai. Jie dažnai ateina praktiškai nemokėdami lietuvių kalbos ir tada nelabai skaityti nori, nes didesnės dalies teksto nesupranta. Tokiu atveju prie knygos reikia pratinti labai pamažu.

Labai dažnai stebiu, ką mokiniai atsineša skaityti, kas jiems įdomu. Vaikinai domisi fantastika, merginos – romantinėmis istorijomis, tačiau šiuolaikinių autorių, kurių kūryba būtų su gilia potekste, savarankiškai skaityti nelabai nori.

Kalbant apie programinius kūrinius, gali atrodyti labai keista, tačiau paaugliams labai patinka Šekspyras. Jei analizuojame dramas, ypač tragedijas, tai mokiniams kyla labai daug klausimų.
Dažnai tėvai galvoja, kad jei vaikas skaito, tai būtinai perskaitys labai daug knygų. Taip, idealus variantas toks ir būtų, kad vaikas norėtų pasinerti į pilką tekstą ir jį išgyventi. Bet, iš kitos pusės, šiandien mokėti atidžiai skaityti ir perskaityti tekstą jau yra pasiekimas.

Su neįgaliais vaikais dirbanti mokytoja apie tai, kas jų laukia baigus mokyklą
© Shutterstock nuotr.

Tai gali būti ir straipsniai, pavyzdžiui, jei vaikinai domisi sportu, tai mokau, kaip atidžiai ir iki galo perskaityti straipsnį sporto tema.Iš tikrųjų mes tą spaudoje pateiktą informaciją neva skaitom, taigi taip pat ją neva skaito ir mokiniai – tik pastebi teksto atkarpas, pavienius žodžių junginius, tik permeta akimis, bet į kažkokį esminį klausimą nebegali atsakyti, neprisimena, negali įvardinti, kurioje pastraipoje buvo parašytas esminis sakinys. Aš skatinu tiesiog atidžiau skaityti – nuo spaudos skaitymo, įdomesnių rubrikų radimo ir prasideda tas pomėgis skaityti. Manau, tada galima prieiti ir prie knygų.

- Kodėl kartais atsitinka taip, kad mokyklą baigę vaikai prastai išmano, kur dėti nosinę, kur reikia ir kur nereikia kablelio? Ką daryti, kad mokyklas baigtų raštingi žmonės?

- Pastebiu, kad prastai gramatikos taisykles taiko ne tik mokyklas baigę žmonės, ir universitetą galima sėkmingai baigti be tvirtų gramatikos pagrindų. Daugelyje sričių kalbos taisyklingumas yra patikimas tik kalbos specialistams arba lituanistams, tarsi tai būtų tik jų sritis.

Manau, kad kiekvieno žmogaus asmeninė ambicija turėtų būti tvarkingas kalbos vartojimas. Dažnai mokiniams sakau, kad be tvarkingos kalbos jūs kaip be batų – taip, jūs nueisite, bet netoli. Juokiasi jie, o iš tikrųjų patys baisisi, kad net parduotuvių vitrinose, spaudoje, viešuose garsių žmonių komentaruose jie mato labai daug tos netvarkingos kalbos.

Ne tik lietuvių kalbos mokytojas turėtų siekti norminti tą lietuvių kalbą – visų dalykų pamokose kalbos taisyklingumas turėtų būti prioritetas. Suprantu, kad fizikos mokytojas neprivalo ištaisyti kiekvienos klaidos, bet jei mokinys tendencingai daro klaidą kalbėdamas apie tam tikrą fizikinį reiškinį – mokytojas tikrai gali ir netgi turi pataisyti.

Šiandien dažnai veikiame kaip kompiuteriukai – sudėliojame trumpus, lakoniškus atsakymus, bet pagrįsti jų žodžiu, nuosekliai paaiškinti sekos nebepavyksta. Jūs tik pagalvokite, kaip nelengva būtų žodžiu paaiškinti, kaip atlikome matematinį veiksmą, kodėl tokį kelią pasirinkome, tačiau būtų labai naudinga. Ir iš mažų vaikų dažnai nebereikalaujame jokio sklandaus pasakojimo, nebesiklausome jų, neprašome papasakoti detaliau, paaiškinti, apsiribojame tuščiomis frazėmis: „Na, kaip tau šiandien sekėsi? / Gerai. / Aaa, tada gerai."

Su neįgaliais vaikais dirbanti mokytoja apie tai, kas jų laukia baigus mokyklą
© Vida Press

Nuo mažų dienų reikalauti iš vaiko kalbos, prašyti įvardinti dalykus, atpasakoti įvykius – tai yra labai svarbus dalykas, kuris ugdo taisyklingą gramatikos vartojimą.

- Jūs darote didelį darbą – padedate negalią turintiems vaikams. Kaip suprasti jau turinčiam patirties arba dar tik galvojančiam apie pedagogo profesiją, kad jis galėtų dirbti tokį darbą? Kokių charakterio savybių reikia dirbant su negalią turinčiais vaikais?

- Visų pirma, žmogus turi būti ir optimistas, ir realistas. Kartais žmonės įsivaizduoja, kad mokytojo darbas yra savotiškai ramus, visada vienodas... Jei kalbame apie klausos negalią turinčius vaikus, tai esu girdėjusi pasakymų, kad gestų kalba atrodo paslaptinga ir būtent tuo įdomi, bet atėję į sistemą, tokie svajotojai susiduria su ta pilka realybe, kurioje svajonės labai greit subliūkšta.
Manau, čia reikia labai daug dirbti, tiesiog atsiduri šioje vietoje ir nuoširdžiai dirbi savo darbą kaip ir bet kurį kitą. Dažniausiai turi būti optimistiškai nusiteikęs, nes vaikai nemėgsta mokytojų, kurie kankinasi mokydami. Taip pat reikia išmokti būti neįžeidžiam, nesinešioti užantyje nuoskaudų – tai yra pagrindinės būsimo mokytojo savybės.

2014-2020 m. ES struktūrinių fondų investicijos skiriamos gerinti mokymosi galimybes turintiesiems specialiųjų poreikių.

www.DELFI.lt
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją