Šalčininkų rajone, buvusiame sovietų armijos poligone įkurtos Girios girininkijos girininkas Darius Šapokas su nerimu laukia vasaros.
„Nuo 2006 metų Lietuvoje nebuvo sausros. Logika ir žmogiška nuojauta sako, kad kada nors ji turi būti, o šiemetinis žemas vandens lygis pelkėse ir sausi miškai padidina tokią tikimybę“ – kalbėjo girininkas.
Anot jo, šiemet sniego buvo itin mažai, todėl paprastai neperžengiamos pelkės gerokai padžiuvo.
„Pernai net apvažiuoti būdavo sunku kai kurias vietas, o dabar gali važiuoti kiaurai“, – sakė D. Šapokas.
1993 metais įkurta Girios girininkijų viena įdomiausių Lietuvoje. Sovietmečiu teritorijoje būdavo vykdomos aviacijos pratybos – lėktuvai ir sraigtasparniai bombarduodavo taikinius. Tose vietose dabar tūkstančius kvadratinių metrų plyti vėjo pustomos balto smėlio juostos. Jose pavasariais tetervinai rėžia sparną apie pateles.
Vos už poros kilometrų – tik gervėms įžengiamos pelkės ir šimtmečius skaičiuojantys medžiai. Ten pat ir žemyninės, viržiais ir šilagėlėmis apaugusios, kopos.
Unikalų gamtos kampelį prieš beveik šešerius metus smarkiai suniokojo gaisras. Nukenksminus šimtą kilogramų sveriančią sovietinę fosforo bombą, vienu metu keliose vietose, užsidegė miškas. Išdegė 43 hektarai retų paukščių pamėgtų viržynų, ir 3 hektarai brandaus miško.
Visgi, ne išminuotojai sukelia daugumą gaisrų, o miško lankytojai.
„Naujaisiais laikais miško gaisrai dėl natūralių priežasčių – žaibo išlydžio ar saulės fokusavimo per stiklo šukę, įvyko gal tik kelis kartus. Absoliuti dauguma miško gaisrų vyksta dėl neatsargaus žmonių elgesio“, – pasakojo D. Šapokas.
Girios girininkija lengvai pasiekiama iš Vilniaus ir savo įspūdinga gamta traukia poilsiautojus, uogautojus ir grybautojus, o tarp jų ir rūkorius.
„Negalime uždrausti žmonėms rūkyti miške ar rūkyti iš viso. Bet jie tada turėtų nemėtyti nuorūkų ar bent įsitikinti, kad tikrai ją užgesino. Aišku, geriau būtų nerūkyti visai, ne tik miške“, – juokėsi miškininkas ir pridūrė, kad ne ką mažesnį pavojų kelia ir miške kūrenami laužai.
Miškininkas pasakojo, kad ugnis, net jei greitai užgesinama, gali pražudyti mišką visam laikui.
„Apdegęs medis suserga ir negali apsiginti nuo kenkėjų. Per kelerius metus jis miršta, sudžiūva ir nuvirsta“, – kalbėjo D. Šapokas.
Jis išskyrė dviejų tipu gaisrus – pažeminius ir viršūninius. Kai ugnis įsimeta į medžių viršūnes, jau galima atsisveikinti su mišku. Tokią ugnį labai sunku užgesinti, o iš medžių telieka anglys.
Miškininkas teigė, kad gaisrų metu sunaikinami augalai, vabzdžiai ir duodamas smūgis natūraliai miško ekosistemai ir bioįvairovei. Paliekama žala, kurią atitaisyti ne visada įmanoma.
Šiuo metu buvusioje gaisravietėje girininkija nevykdo jokios veiklos, o savanoriškai pasirinko neatsodinti toje vietoje miško ir palikti natūraliam ataugimui. Šiuo metu virš juodų medžių liekanų ratus suka ir medžioja plėšrūs paukščiai, galvas kelia retos šilagėlės ir, panašu, lėtai miškas atsigauna.