Rask laiko sau: kad motinystė neužgožtų gyvenimo džiaugsmo

Motinystė – viena iš švenčiausių ir kartu jautriausių temų Lietuvoje. Kiek savo vaikams, jų gerovei turėtų aukotis moteris, kad būtų gera mama, o svarbiausia – kad jaustųsi laiminga? Kaip vaikus auginanti moteris galėtų realizuoti savo talentus, pašaukimą, skirti laiko sau, išsaugoti savo asmenybės žavesį, autoritetą, kurti įdomią aplinką savo šeimoje? Savo mintimis sutiko pasidalinti socialdemokratė Auksė Kontrimienė – Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininko pavaduotoja, moterų politikos klausimų kuratorė.
A. Kontrimienė (D. Jagėlaitės-Čeginskienės nuotr.)

A. Kontrimienė taip pat yra ir Ministro Pirmininko patarėja ne tik ryšiams su Seimu, bet ir vyrų, moterų lygių galimybių klausimais. Jai tenka susitikti ir aptarinėti problemas ir nevyriausybinėmis moterų organizacijomis, ir su atsakingų institucijų atstovais.

A. Kontrimienė džiaugiasi dvejus metus sėkmingai veikiančiu neformaliu moterų savišvietos klubu „Socdemių akademija“, kurį ji kartu kūrė su kitomis kolegėmis bei žinoma moterų teisių gynėja, eksperte Margarita Jankauskaite. Šis klubas turi nuolatinį klausytojų būrį. Klube vyksta įvairios paskaitos lyčių lygybės ir moterų lyderystės klausimais, moterys kartu mokosi įvaizdžio kūrimo, retorikos paslapčių, planuoti laiką ir pan.

- Dirbdama žurnaliste, redaktore, ruošėte daug tekstų, laidų apie vaikų auginimą, vaikus auginančias moteris. Kaip vertinate šią savo patirtį?

- Žurnalistinė patirtis mamų tematikoje tikrai didžiulė. Žurnalistinės karjeros pradžioje teko dirbti žurnale „Tavo vaikas“, vėliau prodiusavau TV laidą „Mamos dienoraštis“, administravau to paties pavadinimo interneto svetainę, kūriau radijo laidą. Socialiniai projektai „T-klasė“, „Naujagimis“, vėliau iš to gimusi autorinė knyga „Laukiame naujagimio“, kurią išleidome kartu su mano kolege Jūrate Jadkonyte Petraitiene. Visa tai - didžiulis žinių bagažas, bet kūrybiniai darbai neretai vykdavo šalia pagrindinio darbo, tad dažnai ir laisvalaikio sąskaita. Kol vaikai buvo maži, išties visa su jų auginimu ir auklėjimu susijusi tematika buvo labai įdomi ne tik profesine, bet ir mamiška prasme. Sužinoti, kuri ugdymo sistema pati pažangiausia, kuo skiriasi Montesori ir Valdorfo mokyklos, kaip gydyti mažylį jam sukarščiavus, kada gydyti arbatėle, o kada jau būtini antibiotikai... Bet supratau ir tokį dalyką, kad mamiška intuicija yra labai geras lakmuso popierėlis pasitikrinant, kada teorija skiriasi nuo gyvenimo. O atradimas pačiai sau, kad kuo daugiau darai, tuo daugiau suspėji. Visos mamos sugeba tuo pat metu megzti, žiūrėti televizijos žinias ir dar klausinėti vaiko, kaip jis išmoko daugybos lentelę.

- Ką manote apie „supermamų“ madą? Ar nemanote, kad besąlygiškas siekis būti pačia geriausia mama duoda daugiau žalos nei naudos?

- Kas per daug – tas nesveika, berods taip byloja liaudies išmintis. Labai gerai pamenu, iš kur atsirado tas terminas „supermama“. Buvo – o gal ir dabar tebėra – toks labai populiarus portalas ir šalia jo įsikūręs pokalbių forumas. Mamos ten dalindavosi savo patirtimi, klausdavo kitų mamų, ką daryti, susidūrus su viena ar kita problema. Vėliau visuomenėje pradėjo vyrauti gana nepalankus supermamos įvaizdis – jis buvo siejamas su labai aikštingomis, viskuo nepatenkintomis ir perdėtai savo vaiku besirūpinančiomis mamomis. Pastaruoju metu „supermama“ skamba gana negatyviai, netgi pašiepiančiai. Aš niekada nesiekiau būti „supermama“, bet būti gera ir rūpestinga mama man visada buvo labai svarbu. Mano visi trys vaikai tikriausiai to nepaneigtų (šypsosi).

- Kas iš moterų Jums yra puikiausias mamos pavyzdys?

- Tikrai negalėčiau įvardinti nė vienos labai žinomos moters, kuri su savo vaikais pozuoja žurnalų viršeliuose, nes tikrai jų nepažįstu ir nežinau, kaip jos bendrauja su savo vaikais, kai užsidaro savo namuose. Bet galiu įvardinti vieną nuostabią mamą, dabar jau ir močiutę – „Mamos žurnalo“ vyriausiąją redaktorę Neilą Ramoškienę, kuri turi nepaprastą dovaną šiltai ir nuoširdžiai bendrauti su savo vaikais. Ji yra šeimos cementas, nes sujungia ne tik savo, savo seserų šeimas, bet ir jau savo vyriausios dukros šeimą. Jie man primena tokią emociškai stipriai surištą itališką šeimą, bet gerokai demokratiškesnę, nes nėra perdėto motinos kulto, o vaikams neprivalu gyventi su mama iki 40 metų (šypsosi).

- Tobulėjimui nėra ribų. Tą patį galėtume pasakyti ir apie mūsų vaikus: net ir skirdamos jiems visą savo laisvalaikį negalime būti tikros, kad viską dėl jų padarėme. Kada moteriai-mamai, Jūsų manymu, reikėtų pasakyti „stop“?

- Tada, kada pasijunta kaip išsunkta citrina... Ne, gerokai anksčiau reikėtų, bet gyvenimo realybė tokia, kad moteriai iš tiesų tenka didžiulis krūvis. Jeigu sieki karjeros, o taip pat nenori, kad namų kertes aptrauktų voratinkliai, o su vaikais bendrautum tik per socialinius tinklus, reikia labai stipriai planuoti laiką ir susidėlioti prioritetus. Aš stengiuosi išnaudoti laisvą savaitgalio minutę bendrai pramogai su šeima: kinas, spektaklis ar tiesiog pasivaikščiojimas po mišką. Jeigu tenka rinktis tarp dulkių valymo ir smagios pramogos, tai laimi... dulkės – jos taip ir lieka nepajudintos. Svarbiausia, kad manęs tai neerzina. O štai trys „straikai“ iš eilės šeimos boulingo turnyre pakrauna teigiamų emocijų visai savaitei.

- Kodėl, Jūsų manymu, moteriai-mamai taip svarbu rasti laiko sau?

Tam, kad save mylėtum ir būtum patenkinta savo gyvenimu. Gyvenimas myli optimistus ir pozityviai mąstančius žmones ir tikrai nemėgsta niurgzlių ir burbeklių. Laiminga, mylinti ir mylima mama yra savo šeimai kur kas reikalingesnė negu nelaiminga ir depresuojanti. Žinoma, gyvenime visko būna, būna ligų, nepriteklių, bet tikėjimas, kad viskas bus gerai, yra gyvenimo variklis. Aš visada stengiuosi tuo tikėti ir tokiu tikėjimu užkrėsti savo vaikus.

- Kuo rizikuoja moteris-mama, visa galva panirusi į šeimos ir motinystės rūpesčius?

- Vaikai, kurie auga šeimoje, kurioje mama savo pareigai būti mama paaukoja visą savo gyvenimą, iš pirmo žvilgsnio atrodo labai laimingi. Juk mama visada žino, kas jos vaikui yra geriausia. Jis auga apgaubtas rūpesčio ir šilumos. Bet pernelyg didelis mamos rūpestis gali pakenkti vaiko savarankiškumo ugdymui, atsakomybės jausmo susiformavimui. Juk matome visuomenėje taip vadinamų „mamyčiukų“ – žmonių, užaugintų šiltnamio sąlygomis. Ir ne visada jie yra mėgstami ir vertinami aplinkinių. O ko sulaukia mama, kuri paaukoja vaikams savo gyvenimą? Vieną didelį sukrėtimą ji tikrai patirs – ištuštėjusio lizdo sindromą. Ne vienai moteriai tai yra sunkiai pakeliamas išgyvenimas, su kuriuo jos bando tvarkytis įvairiai: vienos ieško ir suranda, kaip užpildyti savo laisvalaikį visuomenine veikla, savanoryste, naujomis studijomis trečiojo amžiaus universitete ar pan. Kitos iš nevilties bando reguliuoti ir kištis į savo suaugusių vaikų šeimyninius gyvenimus. Tad nuoširdžiai linkėčiau kiekvienai moteriai savo gyvenime vadovautis aukso vidurio taisykle: būti ne tik mylinčia mama, žmona, bet ir mylima visos šeimos. O šeimos nariai mylės ne tik už šimtu patiekalu nuklotą stalą, bet ir už kartu patirtus įspūdžius: turistiniame baidarių žygyje, aptariant kartu pamatytą spektaklį ar kino filmą, diskutuojant apie šių metų mados tendencijas ar politines aktualijas. Norėčiau palinkėti kiekvienai moteriai, kad ji pati sau galėtų pasakyti: mano gyvenimas yra nepaprastai įdomus, o aš jaučiuosi laiminga.

Politinė reklama bus apmokėta iš LSDP rinkiminės sąskaitos

Užs. Nr. 2016-DJ-04/1

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją