Pakankama stebėti grupę mažylių vaikų darželyje ar vaikus kieme ir suvoksite, kiek galios turi skanėstai. Saldainiai – viena labiausiai paplitusių konflikto priežasčių vaikų bendruomenėje. Dėl saldainių kai kurie vaikai būna pasiryžę bet kam – jie paaukotų savo draugystę, orumą, sąžinę... Vaikų pasaulį valdo „saldaininė“ psichologija.
Tai yra savotiški vaikiški pinigai. Lyg apsukriausi verslininkai mažyliai iš draugų perka žaislus, paslaugas ir netgi draugystę. Dėl to galima drąsiai teigti, kad saldainiai yra vienas iš esminių vaikų subkultūros elementų, privalomas atributas kiekvieno ikimokyklinuko gyvenime. Saldainis teikia valdžią – nors ir laikiną. Tai yra sėkmės ir populiarumo garantas. Saldainiais vaikai išreiškia simpatiją vienas kitam ir suaugusiems arba atvirkščiai – kitus įžeidžia ir pažemina demonstratyviai jų nepavaišindami.
Kai tik vaikų grupėje atsiranda saldainis, joje atsiranda ir lyderiai bei žvaigždės, vienišiai ir autsaideriai, pasitikintys ir nepasitikintys savimi. Kažkam pakanka drąsos paprašyti pavaišinti nelaukiant pasiūlymo, o kažkam labai norisi, bet stinga pasitikėjimo savimi. Kažkas demonstratyviai atsisako jam siūlomo skanėsto, taip išreikšdamas nedraugiškumą vaišinančiajam. O kitas stovi nuošalyje, manydamas, kad jis už viską viršesnis, kad saldainių prašymas – jo nevertas užsiėmimas.
Mama mane visuomet mokė, kad prašyti – nekultūringa. Prireikė daug metų, kad atrasčiau savyje jėgų be ypatingų dvasinių kančių savo kolegų paprašyti bent puodelio kavos ar šaukštelio cukraus.
Bet saldainis – tai efemeriškas valdžios simbolis ir nepatikima manipuliavimo priemonė. Jis praryjamas, ir viskas vėl grįžta į savo vietas. Saldainiai padeda labai greitai įgyti autoritetą – bet tas autoritetas lygiai taip pat lengvai ir prarandamas. Tavo valdžia trunka lygiai tol, kol saldainis nesutirpo bendraamžio burnoje. Ir tavo naujas „geriausias“ draugas vėl atsisako priimti tave žaisti kartu – bent jau kol neatneši jam naujo saldainio.
Santykiai tarp saldainio ir saldainio savininkai taip pat neretai ambivalentiški. O namie, šeimyniniame rate, saldainio įvaizdis vis dar galingas. Tėvai sumaniai naudoja saldainius, norėdami taip vadovauti savo vaikams. Vienas saldainis už gerą elgesį, kitas – už puikų pažymį, trečias – už gražų žodį... Uždrausti vaikui saldumynus – viena iš populiariausių bausmių. Gyvenimas pasidaro visai „nesaldus“ kai saldumynai tampa jūsų kontroliavimo priemone bendraamžių ar suaugusiųjų rankose, o jūs niekaip negalite atsisakyti savo aistros saldainiams.
Šeimose, kuriose saldumynai užima tradicinę poziciją – saldainių lėkštelę ant pietų stalo – ir kur saldainiai nenaudojami lyg virvelė, už kurios tampant galima valdyti atžalas, vaikai saldumynus vertina ramiai ir be ypatingų emocijų. Jiems tie saldainiai vis dar labai patinka, bet vargu ar tokie vaikai saldumynus panaudos savanaudiškais tikslais ar dėl saldainių aukos savo principus ir vertybes.
