Psichologo patarimai: nusimovęs kelnes, penkiametis trinasi į lovą...

 (86)
Nežinau kaip reaguoti: mano berniukui 5 metai, ir jis po kelis kartus per dieną (nežinau, ar teisingai pavartosiu šį žodį), panašu, jog masturbuojasi. Konkrečiau: jis prasimovęs kelnes trinasi į lovą.
© Shutterstock nuotr.

Iš pradžių stengiausi nesureikšminti to ir nekreipti dėmesio, tačiau kai tai pradėjo kartotis kasdien, sunerimau.

Bandžiau apie tai su juo pasikalbėti, klausdama, ką jis čia daro ir pan. Jo atsakymas: "Nieko, tik trinuosi, kai mane apima toks jausmas, na, toks įdomus, keistas, ir jis man patinka, aš trinuosi".

O "trinasi" įnirtingai, leisdamas visokius garsus. Suprakaituoja, po to lyg niekur nieko. Esą aš tik trinuosi. Noriu paklausti, kaip man elgtis tokioje situacijoje?

Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas

Taip, jūsų vaikas masturbuojasi, ir ši masturbacija vadinama „vaikiška masturbacija“. Nuo suaugusio žmogaus masturbacijos ji skiriasi tuo, kad jos metu, su nedidelėmis išimtimis, nebūna sėklos išsiliejimo ir orgazmo. Tačiau ir berniukai, ir mergaitės masturbuodamiesi jaučia malonius pojūčius. Kartais vaikai tai daro trindami lyties organus, kartais - suspausdami šlaunis, kartais - ankštų kelnaičių pagalba, žaislais, pirštu ar ranka. O kartais jie ima tai daryti vienas kitam. Beje, šitaip elgiasi ne tik vaikai, bet ir gyvūnai.

Kokias pasekmes turi masturbacija? Dažniausiai - jokių. Ją galima laikyti tokiu pat veiksmu, kaip ir pomėgį krapštyti nosį, ausį, laižyti lūpas ar ką nors čiulpti. Tokie veiksmai, žinoma, padažnėja, kai vaikas jaučiasi vienišas, apleistas ar dėl ko nors nerimauja. Tačiau iš paties veiksmo nereikia daryti išvados, kad jis liudija apie vienišumą, apleistumą ar nerimą. Vienas lydi kitą, tačiau gali būti ir atskirai.

Kaip žiūrėti į tą patį veiksmą, ignoruojant emocinę būklę, t.y. pedagogiškai?

Jūsų senelių kartoje masturbacija vienareikšmiškai būtų smerkiama, ir į jokią emocinę būklę nebūtų atsižvelgiama. Jūsų vaikui griežtai pasakytų: „Tu turi nustoti tai daryti“, o gal jis netgi būtų nubaustas. Jei jis nesiliautų to daręs, iš jo reikalautų laikyti rankas virš antklodės, jam būtų velkami specialūs rūbai, ir dar pasakytų, kad jis numirs, jam iškris plaukai arba jis neteks proto, jei nenustos taip elgęsis.

Vaikas, kuris neslopina savęs, šiuo laikotarpiu sukelia tėvams gėdą. Jei jis tai daro - turi jaustis kaltas. Taigi reikalingos pedagoginės priemonės, nukreiptos į tai, kad vaikas per anksti nežadintų savo kūno geidulių, nedarytų gėdos tėvams ir pats nesijaustų kaltas. Nes tuo laiku buvo manoma, kad žmogaus paskirtis - drausminti kūną ir ugdyti tikėjimą, protą bei valią.

Jūsų tėvų kartoje, jei jie gyventų JAV ar Vakarų Europoje, požiūris į masturbaciją būtų visai liberalus. Jūsų vaikui netrukdytų to daryti, „kad seksualinis slopinimas nesukeltų neurozės“. Masturbaciją tuomet pradėta laikyti normaliu berniuko seksualinio vystymosi etapu. Viskas, kas natūralu, turi būti leidžiama.

Ir viename iš utopinių XX amžiaus romanų netgi buvo vaizduojama, kad ateities vaikus mokytojai nuo tam tikro amžiaus pradeda mokyti masturbacijos! Tais laikais pedagogikoje įsivyrauja kitoks požiūris: baisu ne tai, kad vaikas išlaisvins savo geidulius. Baisu yra jį nuslopinti, prigąsdinti, paversti neurotiku. Ne pati masturbacija, bet tėvų reakcija į ją laikoma problemų šaknimi. Tėvai tampa potencialūs vaiko bėdų kaltininkais ir jei vaikas turi problemų - jaučiasi kalti, nes „traumavo“. O jų tikslas - auginti laisvą asmenybę.

Taigi iš vienos pusės yra šūkis: „Mokykite vaiką tramdyti geidulius, kitaip pasigailėsite“, iš kitos – „Mokykite vaiką būti laisvu, būti savimi, kitaip pasigailėsite“.

Dabartinių žmonių sąmonėje šios pažiūros susimaišiusios, nes visiškai kraštutinių pažiūrų žmonių yra mažesnė dalis.

Jei jūs panagrinėsite savo pačios reakciją į tokį vaiko elgesį, tai atrasite, kad jūsų sieloje taip pat yra šių dviejų požiūrių mišinys. Iš vienos pusės jūs šokiruota: „Kažkas čia ne taip su ta masturbacija“. Iš kitos pusės, jums nesinori vaiko slopinti. Toks sumišimas tipiškas dabartiniams tėvams. Ar yra koks nors kitas požiūris?

Yra, ir jis vadinasi „Žmogus turėtų būti suprastas, bet ir suprantantis; laisvas, bet ir atsakingas“.

Tai reiškia, kad jūsų vaikui verta suprasti, kad:

* tai, kas malonu jam, nebūtinai turi būti malonu jums ir kitiems žmonėms;

* jei jis kažką darys, tai už tai gali susilaukti ne tik kitų vaikų bei suaugusiųjų supratimo, bet ir pasmerkimo. Kai kurie vaikai netgi imtų šaipytis ir pavadintų jį „iškrypėliu“. Nes taip sako jų tėvai ar seneliai.

Situacija čia tokia pat, kaip ir požiūryje į visokius kitokius kūniškus malonumus: ne visiems patinka, jie mes viešai krapštome nosį ar valome su nagu dantis, kasomės, gadiname orą, raugėjam, keičiame apatinius rūbus ar šlapinamės bei tuštinamės viešai. Mes laisvi, tačiau mūsų laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito žmogaus laisvė. Juk žaidimai su savo lyties organais nebūtinai sukelia aplinkiniams susižavėjimą.

Suprasdami tai, mes mokomės nedaryti to viešai, bet ir nebijoti daryti to, kai niekas nemato ir negirdi. Tad atsižvelgiant į visa tai galima būtų ir masturbaciją laikyti vienu iš kūniškų dalykų, kuriuos galima daryti, tik ne visiems matant: „Tai smagu, tik man nepatinka, kad tu darai tai mums matant“. Ir šis posakis neturėtų skirtis nuo posakio: „Smagu nusičiaudėti, bet reikia uždengti nosį ir burną, kai aplinkui yra žmonių“. Todėl požiūris į masturbaciją nesiskiria nuo bendro auklėjimo, kas yra mandagu, o kas - nekultūringa.

Taip turėtų būti, o ar galėtų būti? Jei jūsų pačios požiūris į seksualumą yra labai neramus, tuomet jums nėra lengva pažiūrėti į masturbaciją ramiai. Ne paslaptis, kad mūsų kultūroje seksas yra labai dviprasmiškas dalykas: jis lyg ir yra, bet jo lyg ir nėra, internetas pilnas pornografijos, o mokykloje kalbama apie dorovinį ugdymą.

Seksas pas mus labai aiškiai atskirtas nuo dvasingumo, kaip krikščionybė po truputį aiškiai atskyrė kūnišką malonumą nuo tikėjimo. Toks susiskaldymas - šiuolaikinio žmogaus rykštė. Todėl radikaliai nuraminti mus, o tuo pačiu - ir mūsų vaikus - šiuo klausimu galima tik tuomet, kai mes tapsime vientisi. Tuomet mes pamatysime, kad mūsų kūnas visuomet gyvena kartu su dvasia, ir viskas, kas vyksta kūne, vyksta ir dvasioje.

Daug kas priklauso nuo vientiso požiūrio, ir argi atrodo jums bjaurus paukščiukas, kuris ankstų pavasario rytą snapeliu valosi savo plunksnas?

www.DELFI.lt
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją