Penkto vaiko besilaukianti mama: nuo prigimties nepabėgsi

 (121)
Vieniems gyvenimo pilnatvę suteikia solidžiai skambanti pareigų lentelė virš jų kabineto durų. Kiti sėkmę bei laimę sieja su nuliais banko sąskaitoje ar svečiose šalyse nukeliautų kilometrų skaičiumi. Penkto vaiko besilaukianti Jurgita Pocienė savo pašaukimu laiko motinystę ir siekia pakeisti ydingą lietuvių požiūrį į daugiavaikes šeimas. „Tik tokių šeimų dėka išliks senstanti Lietuva ir gana mus pateikti kaip asocialius, vien paramos prašančius žmones, - sako ji.
© Asmeninio archyv. nuotr.

Apie daugiau nei dvi atžalas turinčių šeimų patiriamus iššūkius, bemieges naktis ir šeimos suderinimą su karjera - specialiame DELFI interviu.

Daugiavaikių šeimų asociaciją MES įkūrėte prieš kiek daugiau nei dvejus metus. Kaip vertinate šį laikotarpį - kas pasiekta?

- 2 metai žmogui – dar tik pirmieji žingsniai, 2 metai organizacijai, manau, jau - paauglystė. Iš tiesų, kai tik pradėjome šią veiklą, nebuvo net minties, kad bus daroma tiek daug projektų ir kad jais bandysime apglėbti visą Lietuvą. Tuometiniai norai buvo kur kas kuklesni, o vienas pirmųjų ir pagrindinių -  lengvatų ir nuolaidų iškovojimas daugiavaikėms šeimoms, kurios nėra priskiriamos prie socialiai remtinų. 

Penkto vaiko besilaukianti mama: nuo prigimties nepabėgsi
© Asmeninio archyv. nuotr.

Kaip žinia, tas vadinamasis vidurinysis sluoksnis, kuriam ir priklauso didžioji dalis mūsų asociacijos šeimų, yra mažiausiai pastebimas. Jie dirba ir išlaiko savo dideles šeimas. Tą daro kantriai ir su didele atsakomybe, tačiau įvertinimo nesusilaukia iš niekur.

Daigiavaikės šeimos įvaizdis nuolat pateikiamas kaip asocialios. Jei kažkas kažkam tiesiog pasiguodžia, kad yra šiek tiek sunkiau, tuomet visi gudruoliai rėžia – nereikėjo gimdyt.

Asociacijos užduotis yra parodyti, jog gimdyti visgi reikėjo, jog didelės ir darnios šeimos sukūrimas yra pagrindinis ir svarbiausias dalykas žmogaus gyvenime. Tik su didele atsakomybe kuriamos didelės šeimos turi būti pastebimos, jos turi gauti lengvatas, jos turi būti gerbiamos.

Daugeliui reikia ne paramos, o paskatinimo, kartais pagalbos kritiniu laikotarpiu, o dažniausiai tiesiog palaikymo su mintimi – jūs esate šaunuoliai, nes darote patį svarbiausią darbą – atsakingai ir su meile auginate daug vaikų, kurie ir yra Lietuvos ateitis.

- Su kokiais pagrindiniais iššūkiais šioje kelionėje susidūrėte?

- Visas gyvenimas yra iššūkis. Jei nebūtų vienokių ar kitokių kliūčių, tai ir gyvenimas būtų neįdomus. Man labai keista ir liūdna klausyti, kai žmonės tiesiog ėjimą pirmyn įvardija kaip sunkumus ar kliūtis. Juk jei eisi visada lygiu keliu, tai bus labai labai neįdomu. 

Sukūrus šią asociaciją teko išmokti daugelio dalykų. Pradedant didelių projektų rašymais ir baigiant rėmėjų paieškomis. Tačiau tai yra procesas, kuris yra įdomus ir leidžia tobulėti.

Susidūriau su daugeliu žmonių, kurie galų gale pasijuto, jog jie yra reikšmingi. Man tai - pats didžiausias džiaugsmas.

- Papasakokite apie šeimas, kurios prisijungia prie Jūsų - ką kartu veikiate? Kodėl svarbu burtis?

- Daugiavaikių šeimų asociacija MES jungia socialiai atsakingas šeimas, kurios yra pasirinkusios būtent tokį šeimos modelį. Mūsų susibūrimai nėra dažni, tačiau jie iš tiesų būna labai prasmingi ir smagūs. Dažniau susitinkame bendrose akcijose, kurias ir organizuojame. 

Penkto vaiko besilaukianti mama: nuo prigimties nepabėgsi
© Asmeninio archyv. nuotr.

Vasarą po Lietuvą keliavęs „Svajonių karavanas“ kvietė kartu jungtis asociacijos narius, jie savanoriavo, tuo pačiu turėjo naujas pramogas ir galimybes. Dabar vyksta socialinė akcija „Būk matomas“, kurios metu asociacijos savanoriai važinėja po Lietuvos mokyklas ir rūpinasi, kad mokinukai nešiotų atšvaitus.

- Pati laukiatės penkto vaiko. Jei tai nėra per daug asmeniška, ar galite papasakoti, kodėl priėmėte šį sprendimą?

- Šiais laikais toks klausimas, deja, nėra keistas. Tačiau ar iš tiesų tai nėra keistas klausimas? Kodėl nusprendžiau gimdyti penktą vaiką? Moteris šiais laikais kažkodėl nebenori būti moterimi. O juk pagrindinė moters prigimtis ir duotybė, ir, be abejonės, dovana yra motinystė. Vyrams yra skirtas kitas vaidmuo. 

Penkto vaiko besilaukianti mama: nuo prigimties nepabėgsi
© Asmeninio archyv. nuotr.

Moterys nori tapti nepriklausomomis, būti viskuo viename asmenyje. Tada, be abejonės, motinystei vietos nebelieka, nes šis vaidmuo – labai atsakingas ir neturintis atsitraukimo galimybės (kas, beje, vyrams būtų nesuvokiama).

O aš jaučiu, kad galiu ir turiu būti pirmiausia MAMA. Aš savyje jaučiu tą dovaną ir manau, kad to nereikia „išjungti“. 

Manau, kad moterys, kurios turi tą motinystės poreikį, nuo tokių sprendimų niekur negali pabėgti. Nors jau auginu keturis vaikus, tačiau paskutiniais metais pradėjau jausti nežmonišką ilgesį kūdikiui. Tai nepaaiškinama. Visada sakiau, kad ne mes pasirenkame vaikus, o tie mažieji angelėliai, sėdintys ant debesėlio stebi mus – suaugusius – ir patys renkasi. Jau metus nesąmoningai jutau tą stebėjimą ir tikrai žinojau, kad dar vienas mažutėlis tiesiog nerimsta, kaip laukia tos progos.

Nenorėčiau kalbėti apie buitinius dalykus. Jie be abejonės yra. Jie dažnai sukelia vienokių ar kitokių sunkumų. Tačiau nereikia įsikabinti vien į pajamų dydį ir išskirstymą kiekvienam asmeniui. Gyvenimas yra daug įvairesnis ir suteikiantis pačių neįtikinamiausių galimybių bei sprendimų.

- Kaip motinystę vertinate dabar ir kaip prieš laukiantis pirmojo vaiko?

- Kiekvienas vaikas moterį brandina, ją grūdina. Žinoma, jei moteris pati tai priima. Pirmas vaikas turbūt kiekvienai moteriai atveria duris į naują gyvenimą. Ir tas gyvenimas labai dažnai būna visoks, bet, deja, jau nebe toks, koks buvo iki šiol. 

Penkto vaiko besilaukianti mama: nuo prigimties nepabėgsi
© Asmeninio archyv. nuotr.

Palaipsniui ateina suvokimas, kad įžengei į kitą lygį. Man asmeniškai šis lūžis buvo milžiniškas. Tuomet buvau visiška feministė ir visą savo gyvenimą maniau tvarkanti pati. Beje, panašiai ir buvo. Tačiau gimus vaikui, suvokiau, kad nebe aš esu pasaulio bamba, kad yra darbų ir pareigų, kurias privalu atlikti čia ir dabar. Mano pirmoji dukra buvo labai laukiama (kaip, beje, ir kiti vaikučiai), tad visi nesklandumai ar nuovargiai dabar jau užsimiršo.

Kitų vaikų atėjimas į mūsų šeimą buvo natūralus ir neplanuotas - ne mes juos rinkomės, ne mes rinkomės laiką. Jie rinkosi.

Svarbiausia - vaikai turi gimti iš meilės. Ne iš apskaičiavimų ar išskaičiavimų.

- Suprantu, kad tai priklauso nuo daugelio faktorių, tačiau kada, Jūsų manymu, yra tinkamiausias metas porai susilaukti pirmojo vaiko? Geriau jauni ar brandūs tėvai?

- Tada, kai vyras ir moteris jaučia, jog jų asmeninio malonumo padariniu tapsiantis rezultatas bus gyvas žmogutis. Manau, kad yra įvairaus subrendimo laipsnio porų. Tarkim, mes su vyru sukūrėme šeimą būdami pakankamai brandūs - man tuomet buvo 27, o jam 30 metų. Aš kaip moteris jau nesąmoningai norėjau to šeimos lizdo ir manau, kad tai įvyko pačiu laiku. 

Šiaip kiekvienas žmogus turi praeiti begales gyvenimo etapų ir labai gerai, kai tie etapai nesusimaišo vietomis. Yra laikas mokytis, yra laikas šėlti, yra laikas keliauti. Manau, kad atėjus laikui šeimai, reikia būti paragavus ir šilto, ir šalto. Tam, kad būnant šeimoje nebekirbėtų įvairios pagundos ir norai.

- Sutikite, kad dažnam net du vaikai skamba kaip vienas didžiausių iššūkių - tiek finansinių, tiek fizinių ir moralinių. Pasidalinkite savo patirtimi - ką Jums reiškia, kai namie zuja 4, o tuoj ir 5 vaikai?

Penkto vaiko besilaukianti mama: nuo prigimties nepabėgsi
J. Pocienė - akcijos "Būk matomas" iniciatorė
© Asmeninio archyv. nuotr.

- Kaip jau minėjau anksčiau – visas gyvenimas yra iššūkis. Ir tik asmenybės stiprybės klausimas, kokio svorio ir kokį kiekį tų iššūkių gali pakelti. Aš asmeniškai esu iš tų žmonių, kuriems reikia sunkumų, reikia ėjimo pirmyn nugalint kliūtis. Kiekvienas vaikas šeimoje – tai be abejonės atskira asmenybė, su vis skirtingu charakteriu, su savais poreikiais. Tačiau vaikai šeimai suteikia kažkokį potencialą, kuris skatina ieškoti naujų sprendimų ir dėl sugebėjimo išlaikyti šeimą, ir dėl sugebėjimo palaikyti šeimoje normalų mikroklimatą. 

Vaikai mūsų šeimai yra variklis, skatinantis judėti pirmyn nepaisant jokių aplinkybių.

- Kas Jums, kaip mamai, yra sunkiausiai turint tokią didelę šeimą?

- Save padalinti kiekvienam vaikui atskiraiKiekvienas žmogutis nori savo mamos dalies, tad tenka save dalinti į 4 dalis. O greitai ir penktą dalį reikės atriekti.

- Ar motinystės pliusai atsveria visas bemieges naktis?

Penkto vaiko besilaukianti mama: nuo prigimties nepabėgsi
© Asmeninio archyv. nuotr.

- Bemieges naktis jau pamiršau. Tai yra labai laikinas etapas ir jis greitai praeina. Svarbiausias tame etape yra kūdikio ir motinos ryšys. Nereikia eiti prieš gamtą, stengiantis tą mažą gumulėlį iš karto auklėti pagal savo taisykles. Kalbu apie maitinimą pagal grafiką, vaiko migdymus atskirai, nenešiojimo praktiką, vaiko palikimą svetimiems žmonėms. Man tai pats baisiausias dalykas. Pirmieji metai yra apskritai visiško mamos ir vaiko buvimo kartu laikas. Ir jei į tai įsiklausai bei paisai, bemiegių naktų beveik nebūna, kūdikis būna ramus ir laimingas, nes visada jaučiasi saugus šalia mamos.

O pliusų yra be galo daug. Vien motinystės faktas jau yra pliusas. Jis moteriai suteikia visišką savęs realizavimą srityje, kurią jai davė Dievas. Nekalbant apie tą besąlygišką meilę, kurią mamai jaučia vaikai. Kokia mama bebūtų, vaiko meilė jai yra begalinė. Aš mokausi iš savo vaikų, jie yra mano asmenybės tobulintojai, nes tik jų dėka sugebu nugalėti savo ego, perlipti per savo galimybes, atrasti savyje naujų potencialų.

- O koks tėvo vaidmuo daugiavaikėje šeimoje? Kiek svarbus darbų ir priežiūros pasidalinimas?

- Bet kokioje šeimoje tėvo vaidmuo yra ypatingas ir privalomas. Iš tiesų, tik pilnoje ir darnioje šeimoje gali normaliai vystytis ir augti visaverčiai žmonės. Tėvas – tai autoritetas, kurio žodis turi didelį svorį. Darbų ir pareigų pasidalinimas – susitarimo reikalas. Kiekvienoje šeimoje yra savos taisyklės. Nemanau, kad vyras turėtų imtis darbų, kurie geriau sekasi moteriai, o moteris bandyti įlįsti į vyriškų darbų erdves.

Penkto vaiko besilaukianti mama: nuo prigimties nepabėgsi
© Asmeninio archyv. nuotr.

- Esate labai aktyvi moteris. Ar gajus stereotipas, kad vaikų turinčiai moteriai dera likti namie ir rūpintis mažaisiais?

- Labai nemėgstu jokių stereotipų. Pažįstu ne vieną daugiavaikę mamą, kuri yra dar aktyvesnė nei aš. Man vaikai tikrai netrukdo vykdyti krūvos veiklų, organizuoti, planuoti ir t.t. Manyčiau, kad visada reikia atskirti svarbius dalykus nuo nesvarbių ir imtis to, kas yra tikrųjų prioritetų viršūnėse.

Kaip mes sprendžiame klausimą dėl buvimo su vaikais? Ogi labai paprastai, man namai - ir namai, ir darbas. Tad nebūna taip, kad vaikai nematytų mamos ištisas dienas.

Daugiavaikės šeimos vienas iš privalumų yra tas, kad vaikai yra gerokai savarankiškesni. Aš iš tiesų nelakstau su šaukšteliu iš paskos, jei kažkuris pareiškė, kad jis nevalgys. Nesureikšminu smulkmenų, kurios gal kartais kitus turėtų erzinti.

Jei karjera laikytume darbą ir aukštumų siekimą kokioje nors didelėje kompanijoje, manau, kad viską suderinti būtų sunkiau. Kažkada dirbau didelėje įmonėje, kurioje vidaus tvarka buvo įprastai griežta. Todėl dabar vykdau tokią veiklą, kuri netrukdo paruošti pusryčius, nuvežti vaikus į būrelius ar tiesiog skirti valandą sau, kai nuvažiuoja stogas.

- Kas, Jūsų manymu, dar turėtų pasikeisti mūsų visuomenėje, kad daugiavaikės šeimos jaustųsi laimingos, laukiamos ir gerbiamos?

- Mūsų visuomenėje yra tiesiog iškreiptas požiūris į didelę šeimą. Dabar šeima apskritai nustumiama į vertybių sąrašo galą. O dažnai jau ir vertybe nebelaikoma, o tik atgyvena ir kažkokiu archaišku palikimu. 

Penkto vaiko besilaukianti mama: nuo prigimties nepabėgsi
J. Pocienė - akcijos "Būk matomas" iniciatorė
© Asmeninio archyv. nuotr.

Skatinamas gyvenimo čia ir dabar modelis, kai atsakomybė už savo veiksmus kito žmogaus atžvilgiu yra nulinė. Didelės šeimos paveikslas prilyginamas nemąstančių ir asocialiai gyvenančių žmonių kategorijai.

Be to, infrastruktūros dar nėra visiškai draugiškos šeimai. Nors yra nemažai vietų, kur galima pakankamai patogiai jaustis, tarkim, su vienu vaiku, tačiau ateinant su keturiais, jau būna sudėtinga.

Reikia kalbėti apie didelės šeimos vertybę, nes tik tokių šeimų dėka išliks tauta. Jau dabar Lietuva sensta, nes senų žmonių skaičius didėja, o gimstamums mažėja.

Labai blogai, kai didelė šeima prilyginama paramos reiklaujančiam socialiniam vienetui. Anaiptol, nes pašalpų ar paramų teikimas paskatins žmones turėti daugiau vaikų. O ir nereikia, kad dideles šeimas kurtų tie, kuriems reikia tik pašalpų. Reikia, kad didelė šeima jaustų palaikymą, o tai gali būti ir lengvatų, ir privilegijų išraiška.

www.DELFI.lt
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją