Pagrindinė M. Vismanto darbo sritis - finansai, vyriausybių ir centrinių bankų konsultavimas ilgalaikės finansų sektoriaus plėtros klausimais.
- Kaip vertinate Lietuvos konkurencingumą, kaip jį galėtumėte apibūdinti?
- Lietuva – labai konkurencinga ekonomika, tai patvirtina aukšti Pasaulio ekonomikos forumo bei Pasaulio banko vertinimai. Vidinėse šalies diskusijose dažnai pamirštama, kad Lietuva pagal BVP vienam gyventojui lygį patenka tarp turtingųjų pasaulio šalių – tai įspūdingas pasiekimas. Žinoma, tam stipriai pasitarnavo narystė ir parama iš Europos Sąjungos, tačiau neužmirškime, kad ši transformacija įvyko vos per 20 su trupučiu metų - vos vienos kartos pasikeitimas - be jokių reikšmingų gamtos resursų pagalbos. Ir čia tik skaidrioji ekonomikos dalis nevertinant šešėlio. Gal kiek paradoksalu, bet mažas Lietuvos vidaus rinkos dydis yra laikomas konkurencingumą mažinančiu veiksniu, tačiau, manau, kad būtent rinkos dydis teikia lankstumo, leidžiančio greitai prisitaikyti prie reikalingų pokyčių. Prisitaikymas prie pokyčių – esminis konkurencingumo kriterijus.
- Su kokiomis valstybėmis galėtumėte gretinti Lietuvą?
- Artėja Lietuvos narystė Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijoje (EBPO), tad Lietuva bus lyginama su kitomis narėmis. Tačiau teisingiau yra lyginti Lietuvą šiandien su Lietuva vakar ir nesustoti siekiant didesnės gerovės, nesitenkinti kukliais pasiekimais - reikia nuolat kelti sveikus ir ambicingus tikslus.
- Kaip vertinate Lietuvos mokesčių sistemą, esamą darbo jėgos apmokestinimą?
- Lietuvos konkurencingumas yra aukštas net jei darbo jėgos apmokestinimas nėra aukščiausio globalaus konkurencinio lygio. Lietuva vis dar yra ieškojimų kelyje, siekdama optimalaus sprendimo, kuris suderintų patrauklesnį darbo jėgos apmokestinimą, fiskalinį stabilumą bei augančius viešųjų išlaidų ir investicijų poreikius.
- Kaip būtų galima padidinti Lietuvos konkurencingumą?
- Žiūrint labai plačiai, konkurencingumą ypač lemia šalies turimo nematerialaus kapitalo - socialinio bei žmogiškojo - lygis: bendruomeniškumas, pasitikėjimas, savanorystė, sugebėjimas bendradarbiauti su kitais visuomenės nariais siekiant bendrų tikslų, socialinio kontrakto tvarumas, vadybos įgūdžiai ir panašiai. Valdžios grandys turi įvairių galimybių prisidėti stiprinant nematerialųjį šalies kapitalą, peržiūrėdamos bei nuolat atnaujindamos savo vaidmenį visuomenės, verslo santykiuose. Konkurencingumas versle kuriamas nuolat vertinant besikeičiančią aplinką ir įtakos verslui veiksnius, ieškant įvairių kelių prisitaikyti prie nuolatinių pokyčių, pasirenkant investuoti į geriausią sąnaudų ir naudos santykį duodančias veiklas. Vyriausybė turėtų taikyti tokius pačius principus siekdama aukštesnio konkurencingumo visos šalies mastu.
- Dažnai Lietuvoje, kai kalba eina apie šalies konkurencingumą, „Sodros“ įmokų lubas, investuotojus ir naujas darbo vietas didelę pridėtinę vertę kuriantiems specialistams, ši diskusija visuomenės nesudomina. Kaip manote, kodėl? Ar tokį reiškinį pastebėjote ir kitose šalyse?
- Daugeliui žmonių šios diskusijos gali atrodyti gana abstrakčios, nes kalbama apie ekonominę politiką, kurios teigiami rezultatai gali pasirodyti tik po ilgo laiko. Kita vertus, tokia politika gali reikalauti tam tikrų investicijų jau šiandien, o tai gali sukelti prieštaravimų, nes ne visi sugeba ar nori vertinti politiką pagal numatomus ilgalaikius rezultatus. Dauguma natūraliai vertina valdžios „gerumą“ pagal esamą padėtį: ar turiu darbą, ar galiu išlaikyti šeimą, susitaupyti, skirti laiko ir lėšų asmeniniams pomėgiams. Kuo mažesnis socialinis šalies kapitalas, kuo mažiau supratimo ir pasitikėjimo – tuo didesnė tendencija politikams koncentruotis į trumpalaikius pažadus ir mažaverčius tikslus. Tiek versle, tiek valstybes ekonominėje politikoje per didelis dėmesys trumpalaikiškumui trukdo siekti ilgalaikių ir išties reikšmingų teigiamų pokyčių visuomenės gyvenime. Šiuo atveju Lietuva tikrai nėra jokia išimtis. Galimybių mažinti trumparegišką populizmą ir telkti visuomenę ties ilgalaikės naudos sprendimais – apstu.
- Veikiausiai ne vienam Lietuvos gyventojui sunku patikėti, kad jo alga kada nors pasieks siūlomas „Sodros“ lubas, vienas pasiūlymų – 5 vidutiniai atlyginimai per mėnesį, tai būtų 3 784 eurų neatskaičius mokesčių. Kada toks atlyginimas galėtų būtų aktualus kritinei mase šalies gyventojų?
- Lietuvoje politinis konsensusas „Sodros“ lubų klausimu apsistojęs ties 10 vidutinių mėnesio atlyginimų, tai yra apie 7 570 eurų. Dideli uždarbiai, nors šiuo metu ir reti arba tiesiog ne visi rodomi, tikrai augs, ir tai bus puikus Lietuvos ekonomines pažangos kelrodis. „Sodros“ lubų reikia, kad kuo daugiau tokių uždarbių taptų skaidrūs, nepaslėpti po įmonių mokamais dividendais ir kitomis mokesčių optimizavimo priemonėmis.
Socialinio draudimo įmokų lubos egzistuoja jau daug metų daugelyje šalių. Štai JAV lubos, angliškai vadinamos „tax max“, kurios šiuo metu yra 118 500 JAV dol., arba 2,9 vidutinių metinių atlyginimų, yra taikomos jau daug dešimtmečių. Lubos nėra statiškos, jos kyla beveik kiekvienais metais kartu su bendru atlyginimu bei kainų judėjimu. Stiprėjant diskusijoms apie pajamų nelygybę, netyla ir debatai, ar lubų reikia, ir jei taip – tai kokių.
Tarp EBPO šalių 2014 metais tik Portugalija ir Čekija neturėjo mokesčių lubų. Nuo to laiko Čekija įvedė maždaug 4 vidutinių mėnesio atlyginimų lygio lubas. Likusios šalys turi įvairaus lygio lubas, bet jei Seimas patvirtins 10 vidutinių atlyginimų lygio lubas, Lietuvai prisijungus prie EBPO 2018 m. mūsų turimos lubos, matyt, bus aukščiausios iš visų jas turinčių šalių. Pavyzdžiui, Kanada ir Prancūzija turi vieno vidutinio darbo užmokesčio lygio lubas, Vokietija ir Japonija – apie 1,5.
- Minėjote, kad dėl socialinio draudimo įmokų lubų JAV dar ir dabar vyksta diskusijos, kodėl?
- Lubų skeptikai, vadinamieji progresyvistai, mano, kad lubų didinimas arba panaikinimas būtų geriausias sprendimas padengti po kelių dešimtmečių išryškėsiantį daugiatrilijoninį Amerikos socialinio draudimo fondo deficitą, o tokio sprendimo poveikį pajustų tik nedidelė bei turtingiausia visuomenes dalis, kurie tariamai turi pajėgumų mokėti padidėjusius mokesčius.
Lubų rėmėjai nurodo, kad bet koks mokestis nebūtų teisingas, jei jis renkamas vien todėl, kad tie, iš kurių jis renkamas, gali jį mokėti. Ypač tai pasakytina apie socialinio draudimo įmokas, kurios visų pirma yra draudimu visiems sistemos dalyviams, kurio išmokos neturėtų būti be ribų atskirtos nuo įmokų. Jos jau yra progresyvios ta prasme, kad gavę mažesnius atlyginimus, gauna bazinę pensiją, kuri sudaro didesnę dalį buvusių atlyginimų, nei tų, kurie gavo didesnius atlyginimus ir atitinkamai sumokėjo didesnes įmokas. Nereikėtų painioti socialinio draudimo įmokų su solidariomis ir reikalingomis gerovės programomis mažas pajamas gaunantiems visuomenės nariams, kurias didžiąją dalimi per biudžetinį perskirstymą finansuoja labiau pasiturintys. Yra didelė tikimybė, kad nei JAV, nei Lietuvoje daugiausiai mokesčių - pajamų, PVM, akcizų - per gyvenimą sumokėję žmonės niekada nepasinaudos tomis socialinėmis, skurdo mažinimo programomis. Taigi, socialinis perskirstymas vyksta įvairiais būdais ir finansuojamas iš įvairių biudžeto šaltinių.
- Manote, kad socialinio draudimo įmokų lubų buvimas duoda naudos?
- Jų buvimas pritraukia daugiau naujų gerai apmokamų darbo vietų, iš šešėlio iškelia daugiau didesnių pajamų, nuo kurių mokamas didesnis pajamų mokestis - tereikia pažiūrėti į EBPO narių statistiką. Pajamų perskirstymas naujų pajamų šalyje nesukuria, jas sukuria tik naujos investicijos. Trumpiau tariant, norint kažką perskirstyti, reikia tai iš pradžių uždirbti. Būtų toliaregiška atmesti populistinius turtingųjų - neturtingųjų priešinimo argumentus ir „Sodros“ lubomis bei kitomis valstybės masto investicijomis skatinti daug uždirbančius dirbti Lietuvoje. Konkurencija čia didele, to siekia ir kitos šalys. Tai vienintelis kelias toliau didinti visų Lietuvos gyventojų pajamas ir ypač užtikrinti gerovę gaunantiems mažiau. Dalis Lietuvos gyventojų emigruoja ten, kur verslas organizuojamas taip, kad iš uždirbamų pajamų galima kurti aukštesnį gyvenimo lygį nei Lietuvoje. Lietuvai reikia daugiau investuotojų ir gerų verslo vadovų – tuomet grįš ir išvažiavę, atvažiuos dar ir naujų darbuotojų.
Sprendžiant socialinio draudimo įmoku lubų ir panašius klausimus, labai svarbu atsižvelgti į esamą šalies ekonominio vystymosi kontekstą. Lietuvos laukia dar ilgas kelias stiprinant visuomenės gerovę. Turime labai ryžtingai toliau gerinti investicinę aplinką ir stiprinti ekonomikos konkurencinius pranašumus. Dabartinė Lietuva negimė su sidabro šaukštu burnoje – todėl turime bėgti greičiau nei dauguma EBPO šalių - senbuvių, kad mažintume atskirtį. Reikia nebijoti investuoti į naudą ateityje, nors ji šiandien ir ne visai apčiuopiama, netrypčioti vietoje dėl kiekvieno biudžetinių pajamų sumažėjimo, jei tai suteikia galimybę visiems – ir verslo savininkams, ir jų darbuotojams, ir valstybes biudžetui gauti daugiau pajamų ateityje. „Sodros“ įmokų lubos – tik viena iš tokių investicijų formų.
- Iš Lietuvos jau esate išvykęs kurį laiką, ar matote galimybių čia grįžti, galbūt turite tokių planų?
- Galimybių grįžti į Lietuvą yra visiems išvykusiems, nuolat jų matau ir aš. Viskam ateina tinkamas laikas. Tikiuosi, kad Lietuva, didindama savo pasaulinį konkurencingumą bei stiprindama socialinį kapitalą, toliau sėkmingai kurs patrauklią aplinką visiems, nusprendusiems savo gyvenimą ir karjerą sieti su Lietuva.
Manau, kad istoriškai šis laikas netoli – dar vienos, daugiausiai poros kartų klausimas, kai Lietuvoje susiformuos kokybiškai naujas, išprusęs elektoratas be senųjų laikų patirčių ir idėjų bagažo. Į Lietuvą grįš didelė dalis išvažiavusiųjų bei atvažiuos gyvenimo kokybę bei verslo aplinką Lietuvoje vertinančių kitataučių, kurie įsilies į visuomenės gyvenimą su naujomis idėjomis, vertybėmis. Šis lūžis nebus vienkartinis įvykis Lietuvos istorijoje – tai bus tęstinis procesas, bet geriausia žinia, kad jis - neišvengiamas.
- Jei galėtumėte Lietuvoje inicijuoti tris sprendimus ekonomikos politikoje, ką siūlytumėte daryti?
- Sąnaudų ir naudos analizės visiška integracija į valstybės priimamus ekonominės politikos sprendimus. Užsieniečių, ypač investuojančių bei kuriančių darbo vietas, supaprastintas įdarbinimas bei priėmimas gyventi Lietuvoje. Visuotinė valstybes remiama verslumo bei anglų kalbos raštingumo didinimo programa.
