„Esu įgijęs Sociologijos bakalauro diplomą Londono Ekonomikos ir politikos mokslų universitete (angl. - London School of Economics and Political Science, LSE). Į Lietuvą neskubu grįžti tikrai ne dėl mažų atlyginimų ar biurokratinių suvaržymų, be to, Lietuvoje dabar galima neblogai uždirbti, o ir biurokratinių suvaržymų vis mažėja. Pagrindinė gyvenimo Londone priežastis - noras priklausyti pasaulio bendruomenei bei būti arčiau globalių galimybių tiek profesinėje, tiek asmeninio gyvenimo srityse“, - pasakoja į Jungtinę Karalystę prieš kelerius metus išvykęs Dainius Podolinskis.
Pašnekovas sako pastebėjęs, kad Londone gyvenantys žmonės sau kelia globalius tikslus ir jų intensyviai siekia.
„Žmonės čia svajoja plačiau ir drąsiau - aplikuoja į darbus kituose kontinentuose, keliauja atostogų į Prancūzijos Polineziją ir priima svečiuose draugus iš Niujorko. Taip pat mane stimuliuoja didžiulė konkurencija ir greitas gyvenimo tempas, Lietuvoje jaučiausi apsnūdęs, o ir reikalo nebuvo kažkur skubėti“, - apibendrina jis.
Iš Lietuvos prieš 10 metų išvykęs Marius Raugalas pirmiausiai pasirinko studijas Rygoje, o 2010 m. persikėlė į Londoną.
„Esu įgijęs ekonomikos bakalauro ir verslo magistrantūros diplomus, studijavau Rygoje ir Madride, taip pat – kelias rinkodaros, projektų valdymo ir bankininkystės profesines kvalifikacijas. Pastaruosius penkerius metus dirbau mažmeninės bankininkystės srityje, įvairiuose produktų ir rinkodaros valdymo komandose, dėstau rinkodaros pagrindus Rygoje“, - savo kvalifikaciją ir darbo patirtį apibūdina pašnekovas.
Į Londoną M. Raugalas sako persikėlęs todėl, kad šis miestas jam paliko didelį įspūdį.
„Taip pat – Londone daug platesnės tarptautinės karjeros galimybės ir didesni atlyginimai“, - pridūrė jis.
Kvalifikuotas specialistas prieš kelerius metus svarstė galimybę grįžti į Lietuvą ir ieškojo įdomios, jo patirtį atitinkančios darbo pozicijos su didesne atsakomybe, karjeros galimybėmis ir patogiai leidžiančiu gyventi atlyginimu.
„Nepavyko rasti mano lūkesčių atitinkančio darbo, nes tokių pozicijų Lietuvos rinkoje yra labai mažai, o ir kad joms būčiau pasiruošęs turbūt dar reikia sukaupti daugiau patirties. Pavyzdžiui, mano žiniomis, dauguma didžiausių Lietuvos bankų, draudimo ir telekomunikacijų įmonių turi ganėtinai mažas rinkodaros ir produktų valdymo komandas, palyginti su Jungtine Karalyste, ir dauguma jų orientuotos tik į ganėtinai mažą Lietuvos rinką, tad yra mažai įmonių, kur šioje srityje galima dirbti tarptautiniuose rinkodaros projektuose. O ir tam, kad išgirstum apie tokias darbo pozicijas, reikia būti laiku ir vietoje, kas nėra lengva būnant Londone“, - apgailestavo jis.
Tiesa, M. Raugalas sako sulaukęs vieno įdomaus pasiūlymo, bet jo netenkino finansinės sąlygos.
„Netrukus planavau pradėti magistro studijas nuotoliniu būdu, kurioms reikėjo pasiimti daugiatūkstantinę paskolą, kurią grąžinti su tuo metu pasiūlytu atlyginimu būtų buvę labai sunku“, - dėstė jis.
Paklaustas, kas jį paskatintų grįžti, M. Raugalas sako, kad pirmiausiai turėtų būti asmeninis apsisprendimas tęsti gyvenimą Lietuvoje.
„Turint noro ir ryžto, manau, atsirastų ir tinkamų galimybių, bet kol kas esu laimingas būdamas Londone. Galbūt tą padarysiu ateityje, turėdamas idėją ir santaupų pradėti savo verslą, ar pasitaikys kita įdomi profesinė galimybė, o galbūt tai lems ir asmeniniai veiksniai: noras susilaukti vaikų Lietuvoje, būti arčiau kitų šeimos narių ir panašiai. Tam įtakos turės ir Lietuvos mokesčių politika, infrastruktūra, t. y., darželiai, mokyklos vaikams bei visuomenės mentalitetas“, - sakė jis.
Siūlo, kaip sudominti
Yra keletas būdų, kaip Lietuvą padaryti patrauklesne aukštos kvalifikacijos specialistams. Banko „Nordea“ ekonomistas Žygimantas Mauricas siūlo atkreipti dėmesį į kelis aspektus.
„Reikia suvokti, kad Lietuvos didžiausias turtas yra žmogiškasis kapitalas ir jį reikia apmokestinti kuo mažiau. Dažnai apmokestinama tai, ko nenorima turėti, ar tai būtų alkoholis, ar cigaretės, tad Lietuvoje mokestinę sistemą reikia keisti drastiškai. Mano pasiūlymas yra elgtis taip, kaip padarė Airija ir didžiąją dalį mokestinės naštos permesti nuo dirbančiųjų pečių į vartojimo, turto, energetikos mokesčius“, - komentavo Ž. Mauricas.
Ekonomistas mano, kad Lietuvoje darbo apmokestinimas yra didelis dėl susiklosčiusios tradicijos.
„Mėgstu pateikti Ukrainos pavyzdį, kur socialinio draudimo mokestis yra didžiausias pasaulyje, bet dėl to, manau, žmonės nesijaučia labai socialiai saugūs, net priešingai, mažai kas moka patrauklius atlyginimus, šešėlinė ekonomika – didžiulė. Anglosaksų valstybės, tiek Airija, tiek Jungtinė Karalystė, turi mažus darbo mokesčius, nes žino, kad taip galima kovoti dėl talentų ir didinti šalies konkurencinį pranašumą“, - pastebi jis.
Tiesa, vien mažesnių mokesčių talentams sudominti nepakanka. Ž. Mauricas vardijo, kad Airija turėjo viziją tapti biotechnologijų ir informacinių technologijų centru, taip pat įkūrė finansų centrą.
„Dabar Airija yra antra po Liuksemburgo pagal valdomų investicinių fondų kiekį, o jeigu kalbėti apie alternatyvius fondus, jie pirmauja Europos Sąjungoje. Airijoje norintiems kurti verslą užsienio investuotojams iškart į akis krenta aiškumas: jeigu nori kurti įmonę, tai aprašyta vos keliais punktais. Matosi, kad šalis tikslo siekia kryptingai“, - kalbėjo jis.
Ekonomisto nuomone, Lietuva taip pat galėtų tapti konkurencingesnė, nes yra nedidelė ir lanksti valstybė.
„Mes galėtume tapti tarsi Liuksemburgu ar Airija tarp Centrinės ir Šiaurės Europos šalių, kito pasirinkimo nelabai yra. Bet kol partijos nesusitars, kad nedalins populistinių pažadų apie šalies ekonomiką ir ilgalaikę viziją, labai lėtai eisime į priekį. Ir dabar apie sprendimus, reikalingus investicijoms pritraukti, tenka girdėti, kad „tai aktualu tik labai nedideliam kiekiui žmonių“, suprask, gausime nedaug rinkėjų simpatijų. Jiems atrodo efektyviau sumažinti PVM raugintiems agurkams, nei turėti kelis šimtus specialistų“, - apgailestavo Ž. Mauricas.
Seime svarstant „Sodros“ lubų klausimą, skaičiuota, kad šis sprendimas lemtų apie 60 mln. eurų biudžeto praradimus, tačiau Ž. Mauricas sako, kad ši suma Lietuvos biudžeto kontekste suapvalinus yra nulis, t. y., praradimai yra labai nežymūs.
„Biudžetas matuojamas milijardais: planavome turėti 1 proc. biudžeto deficitą, turėjome 0,2 proc., tad 300 mln. eurų galima vadinti paklaida, o kaip pavadinti 60 mln. eurų? Ilgalaikėje perspektyvoje niekas neprisimins 60 mln. eurų praradimų, kai kasmet emigruoja apie 20 tūkst. žmonių. Kiek jie būtų sumokėję mokesčių, jei būtų likę Lietuvoje? Jei kiekvienas išvažiuojantis uždirbtų po 1 tūkst. eurų atlyginimo, per mėnesį biudžetas papildomai gautų 20 mln. eurų“, - skaičiuoja Ž. Mauricas.
Jis primena, kad specialistai ir patraukli darbo jėgos apmokestinimo sistema, o ne mažesnės maisto kainos yra svarbios investuotojams renkantis, kur plėtoti veiklą. Visgi, ekonomistas juokauja, kad blogiau Lietuvoje jau būti negali, nes darbo užmokestis ir taip nuo algų Vakarų Europoje skiriasi kartais.
„Mūsų ekonomika dabar subalansuota, indėlių kiekis rekordinis, tad mes esame stabilūs žemame lygyje. Toks stabilumas nėra geras. Kodėl iki šiol Lietuvoje nėra „Sodros“ lubų? Nes tikslo nėra. Kai nėra tikslo, labai sunku daryti sprendimus tiek politikoje, tiek žmogaus gyvenime, tiek įmonės veikloje. Tada kiekvieną pasiūlymą galima interpretuoti kaip neva kitų siekiamą naudą. O žmonės tuo metu išvažiuoja į tas šalis, kur gali daugiau uždirbti, o ne kur mažiau išleidžia gyvenimui. Visi plūsta į Norvegiją, kur pragyvenimas brangus, bet kodėl ne į Lenkiją, kur maisto produktai pigesni?“, - klausė Ž. Mauricas.
Jo nuomone, reikia gėdytis ne didelių išlaidų, o mažų pajamų.
„Geriau rūpintis ne kalafiorų galvomis, o žmonių galvomis, nes dėl kalafiorų kainų niekas iš Lietuvos neemigruoja. O jei kas ir važiuoja į Lenkiją apsipirkti – labai gerai, žmonės turi tikslą, pabūna svečioje šalyje, praplečia akiratį, pabendrauja užsienio kalba, pamato, kad lenkai yra geri žmonės, bet tai – mikroekonominio lygio dalykas. Abejoju, ar į Lenkiją kasmet nuvažiuoja 20 tūkst. žmonių apsipirkti, bet kasmet tiek gyventojų emigruoja“, - priminė Ž. Mauricas.
