Netoli sodybų įsikūrusių skruzdėlynų negalima naikinti, jie sukraunami į maišus ir nunešami atokiau į mišką. Gamtininkas Andrejus Gaidamavičius pasakoja, kad skruzdės miško gyvūnams yra tikras skanėstas, ne tik medžių gydytojai.
„Jos yra labai maistingos ir daugybei miško gyvūnų yra skanėstas. Ne tik šernai, bet ir geniai maitinasi po žeme esančiais skruzdžių perais, lervomis ir kiaušiniais. Aišku, tai nėra pagrindinis jų maistas, jiems skruzdės kaip mums kokios saulėgrąžos, desertas”, – kalbėjo gamtininkas.
Gamtininkas taip pat pridūrė, kad šernai, išknisę lervas, dar mėgsta pasivartyti skruzdėlyno griuvėsiuose ir prilygino tai gulėjimui sanatorijoje. Skruzdžių rūgštis naikina parazitus šernų kailyje.
Miškininkai saugo skruzdėlynus nuo knyslių ir juos aptveria tvoromis. Visgi, kai kurioms skruzdėlėms tos tvoros nepatinka taip pat, kaip ir tvoros poilsiautojams, neteisėtai užtvertose pakrantėse. Gamtininkas įsitikinęs, kad tvėrimų visai nereikia. Šernai ir skruzdės gyveno dar gerokai prieš žmonėms sugalvojus tverti skruzdėlynus.
„Skruzdėlynai yra prisitaikę prie tų išknisimų. Esu pats matęs – išknisa skruzdėlyną, o jau po metų tas skruzdėlynas pasidaro dar didesnis, nes ant plokščio pagrindo galima lengviau jį statyti”, – pasakojo gamtininkas.
Anot gamtininko, tvėrimai gali ir pakenkti, ne tik padėti.
„Nemanau, kad reikia tverti. Pastebėjau net atvirkščią dalyką, kad tas tvėrimas skruzdėms nepatinka dar labiau nei šernai. Jos - šaltakraujai gyvūnai ir skruzdėlynus stato saulėtose, atvirose vietose, kad pavasarį greičiau įšiltų, o tos tvoros meta šešėlį ant jų. Dar dažnai būna, kad skruzdėlynas persimeta per tą tvorą – šapelis po šapelį”, – pridūrė jis.
Miškininkai, visgi, linkę tverti tvoras aplink skruzdėlynus, tačiau sutinka, kad jos gali pakenkti skruzdėms. Šalčininkų miškų urėdijos Girios girininkijos girininkas Darius Šapokas teigė ir pats matęs ne vieną už tvoros perkraustytą skruzdėlyną.
„Iš savo patirties žinau, kad negalima tverti skruzdėlyno prie pat krašto. Prie pat skruzdėlyno įkalti kuolai kenkia mikroklimatui, pakeičia vandens judėjimą. Nevykę aptvėrimai gali labiau pakenkti nei padėti. Reikia išlaikyti atstumą. Dabar, pagal gamtotvarkos planą padaryti aptvėrimai, manau, labai vykę“ – pasakojo girininkas.
Jis teigė, kad nėra vieningos nuomonės aptverti ar neaptverti skruzdėlynus. Jis sutinka, kad skruzdės yra labai svarbūs gyvūnai, tačiau įsitikinęs, kad nereikia jos dievinti. Iš tikro skruzdėlė yra labai pragmatiška.
„Buvo mada skirstyti gyvūnus į naudingus ir žalingus, tačiau Gamta nėra tokia. Ta pati rūšis vienu atveju gali būti naudinga, kitu – kenksminga. Skruzdėlės vertinamos kaip kenkėjų naikintojos. Taip, iš tikro, skruzdės sunaikina dalį kenkėjų, ypač visokius vikšrelius, pelėdgalvius. Jų sumažina, bet yra kitų kenkėjų rūšių, kurias gina, pavyzdžiui, pjūklelius. Yra vabzdžių sąjungos ir jie atsidėkoja vieni kitiems – saldžiu skysčių ar panašiai. Labai sudėtingi procesai vyksta“, – pasakojo gamtininkas.
Tiek D. Šapokas, tiek A. Gaidamavičius negalėjo pasakyti, kiek miške reikėtų turėti skruzdėlynų, o ypač kai jie skiriasi ir ne visi lengvai randami.
„Miškininkai turėjo tokį siekį, kad kiekviename miško kvartale būtų bent po vieną skruzdėlyną, o miško kvartalas yra apie 30 hektarų. Bet čia priklauso nuo paties miško biotopo. Vieni skurdesni mitybos baze ir statybine medžiaga, kiti turtingesni. Lapuočių miškuose jau kitokios skruzdėlės gyvena – jos gyvena sutrūnijusioje medienoje ar po žeme. Skruzdėlynų yra visur, tik jie yra kitokie“ – kalbėjo A. Gaidamavičius.