Įstatymai įpareigoja, kad išdegęs miškas turi būti atsodintas per trejus metus. Pirmiausia ketinama iškirsti apdegusius medžius. 108,7 ha plote planuojama iškirsti ir parduoti beveik 9 tūkst. kub. metrų medienos. Po to bus vykdomi atsodinimo darbai. A. Feser įsitikinusi — skubėti čia nėra kur.
„Pirmiausia reikia iškirsti viską, o atkūrimas vyksta tik trečiaisiais metais. Laiko turime. Yra visokiausių pasvarstymų ir nuomonių. Dabar užsakome miškotvarkos projektą ir lauksime kol ekspertai patars“, — kalbėjo parko vadovė.
A. Feser tikisi, kad ekspertai atsižvelgs į prieš tai vykusių miško Kuršių nerijoje atkūrimo darbų patirtį, ir nori, kad bent jau visas vakarinis išdegusios teritorijos šlaitas butų paliktas savaiminiam atžėlimui. Anot jos, papildomai sodinti būtų galima tik nedidelius paprastosios pušies kiekius. Toks būdas pasiteisino po 2006 metais kilusio dar didesnio gaisro.
„Tada vakarinis šlaitas buvo paliktas atželti savaime ir jis dabar yra geresnis. Sodinukai yra nevienodos kokybės. Vieni atželia geriau, kiti prasčiau. Natūraliai pasisėja tik tvirčiausi ir jie geriausiai auga. Norisi kuo daugiau natūralumo, o kai miškas atsikuria savaime, jis atrodo natūraliau nei medžiai susodinti eilėmis. Vieną kartą jau buvome ją užsisodinę, dabar jau reikėtų kraštovaizdį palikti tvarkyti gamtai“, — tikino A. Feser.
Kalninės pušelės, Kuršių Nerijoje pasodintos dar XIX amžiuje, yra svetimžemis augalas Lietuvoje. Medžiai buvo pasodinti, kad surištų smėlio pustomą paviršių, kuris atsirado iškirtus prieš tai buvusius vietinius miškus. Natūraliai kalninės pušies miškas Kuršių nerijoje neatsikuria, tik jo fragmentai.
Parko vadovė kalninės pušies visai nenorėtų matyti atkuriant mišką.
„Dar senesnė gaisravietė, prie kelto, buvo atsodinta kalnine pušimi. Reikėtų dabar pasižiūrėti kaip atrodo miškas. Tai jau antroji kalninės pušies karta pas mus ir ji atrodo kitaip. Pirmoji karta buvo sodinta tiesiog į smėlį, o dabar jau susiformavęs dirvožemis. Viena auga prie žemės, kita į viršų, todėl pušys išsiklaipiusios. Nėra to „kilimo“, kurį norėtume matyti kurdami kraštovaizdį“, — pasakojo A. Feser.
Gaisrai Kuršių nerijoje kas kartą būna didžiulio masto. Kalninės pušelės jau nugyveno savo biologinį amžių ir yra sausos it degtukai, ugnis ten lengvai įsiplieskia ir ją užgesinti būna labai sunku. Jokie kiti medžiai Lietuvoje tokio efekto nesukelia, nes auga ir sensta visai kitaip.
„Jos kada nors kels grėsmę ateities kartoms. Dabar nėra būtinybės jų sodinti, nes dirvožemis susiformavęs, o tuo metu ta būtinybė buvo. Dirbtinai atkurti tokį patį kraštovaizdį mums nepavyks, reikia siekti, kad jis būtų kuo retesnis, kuo natūralesnis“, — kalbėjo parko vadovė.