Naujasis LSU rektorius dr. Aivaras Ratkevičius: mums reikia nuolat prisitaikyti prie kintančio gyvenimo

Lietuvos sporto universitetui (LSU) jau mėnesį vadovauja naujasis rektorius dr. Aivaras Ratkevičius. Jis pakeitė dešimt metų šias pareigas ėjusį prof. habil. dr. Albertą Skurvydą. Biomedicinos mokslų daktaras Aivaras Ratkevičius daugelį metų dirbo užsienyje, todėl sukaupė neįkainojamos patirties, kurią norėtų pritaikyti Lietuvoje. Kviečiame susipažinti su LSU rektoriumi.
LSU rektorius dr. Aivaras Ratkevičius
© Organizatorių archyvas

- Gerbiamas rektoriau, iš kur esate kilęs ir kokie keliai jus atvedė į sporto pasaulį?

- Esu kilęs iš Kauno. Labiausiai būdamas moksleivis džiaugiausi, kad netoli mokyklos ir mano namų yra baseinas. Plaukimo treniruotes pradėjau lankyti būdamas antrokas, o jau ketvirtoje klasėje buvau taip užsidegęs, kad be baseino daugiau nieko nemačiau. Mano pirmasis treneris, kurio niekad neužmiršiu, buvo Leonidas Bezubovas. Jis pasižymėjo ypatingu humoro jausmu, ir man tai darė didelį įspūdį. Paskutinėse mokyklos klasėse pradėjau žaisti vandensvydį.

Buvau neblogas mokinys — labai patiko chemija, biologija, o šios disciplinos artimai susijusios su sportu. Tad šis domėjimasis sportu ir mokslu mane nukreipė į LSU, kuris tuomet vadintas Lietuvos valstybiniu kūno kultūros institutu. Įstojau į plaukimo specialybę.

- Kas paskatino siekti mokslo aukštumų?

- Mokslu domėjausi dar besimokydamas mokykloje, o įstojus į universitetą žinių troškimas tik stiprėjo. Besimokydamas pirmuosiuose kursuose susipažinau su tuomet jaunu doktorantu Albertu Skurvydu. Jis tapo mano diplominio darbo vadovu. Tuomet niekas negalėjo pagalvoti, kad jaunas doktorantas A. Skurvydas kažkada taps universiteto rektoriumi, o po kurio laiko šiose pareigose jį pakeisiu aš.

- Kokie keliai nuvedė į užsienio universitetus?

- Kai įstojau į aspirantūrą (dabar - doktorantūra), mūsų šalyje prasidėjo Nepriklausomybės judėjimas, buvo lengviau išvykti į užsienį. Kartu su kitais dešimtimi mokslininkų iš Lietuvos buvau pakviestas dalyvauti konferencijoje Švedijoje. Viskas ten atrodė kitaip nei Lietuvoje, apėmė didelis noras keisti, kelti mokslo lygį Lietuvoje. Grįžę iš Švedijos, po kiek laiko surengėme mokslinę konferenciją, pakvietėme keletą užsieniečių. Susipažinau su mokslininku iš Kopenhagos universiteto, kuris mane pakvietė atvykti į jo aukštąją mokyklą. Išvažiavau 1991 metais, o po metų tapau kviestiniu šio universiteto mokslininku ir dėstytoju, kuriuo dirbau iki 2002 metų. Grįždavau ir į Lietuvą, universitete apgyniau daktaro disertaciją.

Dirbamas Kopenhagos universitete išmokau danų kalbą, kadangi studentams dėsčiau biochemiją. Kalbą išmokau pats, ją tobulinau laisvalaikiu. Tiesa, dar būdamas moksleivis savarankiškai išmokau anglų kalbą, nes norėjau skaityti mokslinę užsienio literatūrą, be to, visada sau keldavau gana keistus tikslus. Moku lietuvių, rusų, anglų ir danų kalbas. Šiomis kalbomis gerai kalbu ir rašau. Suprantu vokiškai, galiu susikalbėti norvegiškai, šiek tiek švediškai, kadangi šios kalbos giminingos su danų kalba, kurią esu neblogai įvaldęs per daugelį gyvenimo ir darbo metų šioje šalyje.

LSU rektorius dr. Aivaras Ratkevičius
LSU rektorius dr. Aivaras Ratkevičius
© Organizatorių archyvas

- O kas jus atvedė į Škotiją, kur praleidote daugiau nei dešimtmetį?

- 2002 metais nustebinau savo kolegas danus, pranešdamas, kad išvykstu į Angliją dirbti Sanderlando universitete. Norėjosi pokyčių, pakeisti darbo aplinką ir išmėginti save naujoje darbo vietoje. Tačiau šis universitetas nepateisino mano lūkesčių, nes nebuvo orientuotas į mokslo vystymą, tad 2005 metais pradėjau dirbti Aberdyno universitete, Škotijoje. Čia praleidau beveik vienuolika metų. Tad galiausiai pribrendau dar vienam iššūkiui ir kandidatavau į LSU rektoriaus pareigas. Daugelio mano kolegų danų karjera susiklostė gana panašiai – ne vienas jų išvyko iš savo gimtosios šalies į užsienį, įgijo patirties ir po kurio laiko grįžo į savo gimtąją šalį. Tai, mano manymu, labai gera idėja — žmonės išvažiuoja, pasisemia tarptautinės patirties ir grįžta. Tuomet jie gali prisidėti keliant gimtosios šalies mokslo lygmenį.

- Kokias pagrindines šiandienos pasaulio sporto mokslo tendencijas galėtumėte įvardyti?

- Sveikatos ir sporto mokslas vis labiau susilieja su biomedicinos sritimi. Atsirado daug įrodymų, kad fiziniai pratimai kelia įvairius naudingus pakitimus sveikatai ir organizmui, o daugelį lėtinių ir chroniškų ligų sportu bei fizine veikla, kaip prevencinėmis priemonėmis, galima sustabdyti, sumažinti jų pasireiškimą ar vystymąsi. Šiandien ypač domimasi, kokius pakitimus sporto veikla ir fizinis aktyvumas sukelia žmogaus smegenyse. Tai darosi vis labiau aktualu, kadangi žmonių fizinis aktyvumas mažėja, o tai lemia daugelį sveikatos sutrikimų ir ligų. Manau, kad šią sritį – fizinės veiklos ir krūvio įtaką smegenų funkcijai, mąstymui, sprendimų priėmimo greičiui, sugebėjimui skaičiuoti, mąstyti – mes turėtume labiau vystysi ir tirti LSU, nors ir dabar turime aktyvių mokslininkų, kurie tai analizuoja.

Kita sparčiai besivystanti sritis – genetika, kuri siejama su individualiu gydymu. Bandoma atrasti, kaip individualizuoti žmonių gydymą ir įvairių priemonių taikymą pagal jų genetines ypatybes. Pavyzdžiui, kokiems žmonėms reikėtų lavinti savo raumenų jėgą, nes pagal tam tikrą genų tipą jie turi polinkį raumenų atrofijai, ir į tai reikėtų atkreipti dėmesį laiku, kad vėliau nesusidurtų su didesnėmis problemomis. Šioje srityje mes taip pat ruošiamės aktyviai dirbti.

- O kokia jūsų nuomonė apie universitetų jungimą Lietuvoje?

- Girdime daug kalbų apie per didelį universitetų skaičių, tačiau kas pasakys, kiek jų iš tiesų reikia? Ne aukštųjų mokyklų skaičius lemia studijų ar mokslo kokybę, o tai, kokia veikla tie universitetai užsiima. Svarbu, kad universitetas turėtų savo strategiją ir tam tikrą veiklos sritį. Manau, kad niekam dėl LSU veiklos sričių abejonių nekyla. Be to, esame vienintelis sporto srities universitetas Lietuvoje. Daug kalbama, kad universitetai turi glaudžiai sietis su gyvenimu. Niekas nepaprieštaraus, kad mūsų universitetas susijęs su žmonių gyvenimo veikla. Mes esame išskirtinis universitetas, kuris žino, ką daro — organizuojame mokslinę veiklą ir studijas savo srityje. Matau aiškią perspektyvą, kad LSU misija yra gilinti visuomenės pažinimą sporto ir sveikatinimo srityje.

Mano nuomone, vystyti sporto mokslo ir studijų veiklą geriausia specializuotame universitete, kuris užima tam tikrą nišą ir žino, kokie sprendimai yra geriausi. Aš manau, kad mes tai turime daryti būdami LSU ir man niekas iki šiol nepateikė jokių įrodymų, jog būdami prijungti prie kito universiteto šią veiklą galėtume vykdyti geriau.

LSU rektorius dr. Aivaras Ratkevičius
LSU rektorius dr. Aivaras Ratkevičius
© Organizatorių archyvas

- Ar žadate keisti LSU prioritetus, pradėjęs dirbti rektoriaus pareigose?

- Svarbiausi prioritetai išlieka tie patys, kaip ir vadovaujant prof. A. Skurvydui – tarptautinio lygmens mokslas ir aukšto lygmens sporto mokslo veikla. Mokslas be studijų universitete taip pat nebus gyvas. Privalome organizuoti studijas efektyviai, naudodamiesi tuo, ką pasiekėme mokslo srityje, kad jauniems žmonėms, studentams, dėstytojai-tyrėjai galėtų perteikti savo mokslinių tyrimų žinias. Mokslas yra pamatas, o ant jų statysime studijas. Taip pat galvojame ir apie kitų veiklų stiprinimą – tai ryšiai su socialiniais partneriais, verslu. Turėsime tapti besimokančia organizacija, nes gyvenimas keičiasi, ir negalime stovėti vietoje, mums reikia nuolat adaptuotis prie kintančio gyvenimo. Būdami mažu universitetu, galime greičiau ir lanksčiau tai daryti, nei didelės aukštosios mokyklos, kurioms sudėtinga susitarti tarpusavyje ir greitai priimti teisingus sprendimus. Jei būsime organizacija, kuri nuolat mokosi iš savo patirties, stebėdami kitus – tuomet žengsime į priekį.

LSU
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją