Mokslininkė: dauguma šventinių tradicijų turi sovietines šaknis

 (204)
Tai, kas įvardijama kaip lietuviška tradicija, dažniausiai yra sovietmečiu diegtos ateizacijos pasekmė, o ne tikroji tradicija. Taip LRT RADIJUI teigia filosofė mokslininkė Nerija Putinaitė.
© Organizatorių nuotr.

Anot jos, tautinės juostos, naudojamos per vestuves ar krikštynas, ir netgi šienas ant Kūčių stalo yra ateizacijos priemonė, o ne iš senų laikų atėjusi tradicija.

– Savo monografijoje Jūs rašote: „Religinis gyvenimas netinkamas tarybinei tvarkai ne dėl savo priešiškumo jai, bet todėl, kad skatina žmogų likti tarybinio gyvenimo ir jo tikslų nuošalėje.“ Ar galima sakyti, kad tai ir yra priežastis, kodėl ateizacija mums turėtų būti svarbi ir įdomi?

– Ši citata labai gerai parodo tuo metu Lietuvoje vykusią ateizaciją ir tai, kodėl ji buvo vykdoma. Lietuvoje šie procesai skyrėsi nuo vykusių Rusijoje. Mūsų šalyje prieš religiją buvo kovojama ne todėl, kad, kaip buvo skelbiama, reikia išblaškyti prietarus iš žmonių galvų. Buvo kovojama dėl Bažnyčios pasaulėžiūros, skelbiamos vertybių sistemos.

Į Bažnyčią pirmiausia buvo žiūrima kaip į politinį priešą, kuris neleidžia visiškai užvaldyti visuomenės, pateikia alternatyvią pasaulėžiūros ir vertybių sistemą. Bet kuriam totalitariniam režimui (ypač tarybiniam) buvo labai aktualu išnaikinti visus galimus oponentus, todėl ateizacija Lietuvoje turi daug gamtamokslinių aspektų.

Rusijoje buvo stengiamasi su religija kovoti mėginant įdiegti mokslinę pasaulėžiūrą. Tam buvo skiriama labai daug dėmesio ir pastangų. Vyravo nuostata, kad, jei žmonės geriau sužinos, kaip viskas vyksta gamtoje, kad negali būti stebuklų, kad į kosmosą skrenda kosmonautai, [...] kad viską ištirsime, Dievui ar kam kitam nebeliks vietos.

Lietuvoje labai greitai buvo pastebėta, kad tokie įtikinėjimai žmonių neveikia. Buvo imamasi labai paprastų priemonių, aiškiai suvokiant, kad žmones reikia atitraukti nuo Bažnyčios. Tai buvo daroma įvairiomis negamtamokslinėmis priemonėmis. Bažnyčioje buvo matoma labai didelė grėsmė, religija buvo vertinama kaip konkurentas, galintis burti alternatyvias bendruomenes, kuriose žmonės gali išlaikyti alternatyvią vertybių sistemą. Visos priemonės buvo nukreiptos, kad žmonės būtų atitraukti nuo religinių praktikų.

– Bet religiją supriešinti su mokslu buvo bandoma ir Lietuvoje. Gal tai buvo daroma mažiau?

– Ideologiškai buvo deklaruojama visą laiką. Nagrinėjau konkrečias priemones, kurių buvo imamasi. Jau 6-ajame dešimtm., po Stalino mirties, ideologai sau aiškiai deklaravo, kad iš tiesų religija yra ne prietarai. Kaip jie tvirtino, reikia žiūrėti, kas žmones traukia prie religijos. Tada buvo atrasta, kad traukia jausmas. Žmonėms religijoje labiausiai rūpi iškilmingumas, apeigos bažnyčioje. Jei kokios nors priemonės būdavo nesėkmingos, tas klausimas buvo užduodamas iš naujo.

Atsirado idėja, kad reikia sukurti nereligines apeigas. Pavyzdžiui, vietoje religinių vestuvių reikia įdiegti nereligines, vietoje krikštynų – vardynas, vietoje laidotuvių su kunigu – nereligines laidotuves. Lietuvoje buvo dedama daug pastangų, kad visa tai būtų minima kuo iškilmingiau. Pavyzdžiui, į laidotuves eidavo darbo kolektyvas, būdavo sakomos kuo iškilmingesnės kalbos, nešami vainikai.

Laidotuvių ceremonijoje įdiegti iškilmingus atributus nelabai pavyko, bet tai buvo bandoma daryti ir su kitomis šventėmis. Pavyzdžiui, per vestuves buvo rengiamos specialios ceremonijos: metrikacijos biurai stengėsi pertvarkyti patalpas. Vilniuje, Klaipėdoje ir kituose miestuose buvo pastatyti santuokų rūmai. Kaune tam pritaikyta rotušė. Viskas buvo daroma, kad ceremonija būtų kuo iškilmingesnė. Buvo įsivaizduojama, kad, jei žmonės ten atliks apeigas, susituoks, mažiau bus tokių, kurie norės tuoktis bažnyčioje.

Primityviai įsivaizduojama, kad ateizacija buvo diegiama grubiai, tačiau iš tiesų Lietuvoje buvo taikoma daug švelnių priemonių. Buvo stengiamasi žmones švelniai atitraukti nuo religinio gyvenimo, t. y. pasiūlyti ką nors priimtino. Pavyzdžiui, atlaidų metu buvo stengiamasi suorganizuoti kokį nors labai patrauklų festivalį. Platelių festivalis ir atsirado sovietmečiu, mėginant žmones atitraukti nuo atlaidų.

Viskas buvo organizuojama tuo pačiu metu. [...] Žinoma, buvo stengiamasi drausti žmonėms važiuoti į atlaidus, daryti visokias kliūtis, pavyzdžiui, neduoti transporto priemonių ar pan., bet taip pat buvo laikomasi meduolio principo – buvo stengiamasi patraukti žmones į kitą vietą, kad jie nesusirinktų atlaiduose.

– Tuo metu metrikacijos biuruose buvo naudojamos tautinės juostos. Kuo sovietams religingas žmogus nepalankesnis už, pavyzdžiui, žmogų, pamilusį savo tautiškumą, lietuviškumą? Tokio žmogaus sovietams turbūt irgi nesinorėjo.

– Tautiškumo atributai buvo labai naudojami ateizacijoje. Režimas jau nebuvo toks kaip Stalino ar netgi Lenino diktatūros laikais. Be to, Nikitos Chruščiovo laikais Antanas Sniečkus įgavo gana didelę valdžią. Jis buvo gudrus politikas. Lietuviška valdžia stengėsi daug kur naudoti tautinius atributus, kad prie savęs patrauktų žmones. Ji buvo suinteresuota, kad žmonės būtų lojalūs ir ištikimi valdžiai.

Maskvai irgi rūpėjo, kad veiksmai, kuriuos atlikdavo A. Sniečkus (ar paskui Petras Griškevičius, kita vietinė valdžia), nesukeltų neramumų, mobilizuotų žmones. Tautiškumas buvo naudojamas labai selektyviai. Buvo paimti tik tam tikri tautiškumo elementai, pats tautiškumas buvo perkuriamas.

Labai greitai buvo pastebėta, kad tautiškumas žmones patraukia, nes apeliuoja į jausmus. Buvo stengiamasi [...] parodyti, kad Katalikų bažnyčia su tautiškumu neturi nieko bendro, kad ji tautiškumą visą laiką naikino. Tai buvo tarsi kova dėl tautiškumo tarp valdžios ir Bažnyčios. Vietinė valdžia mėgino parodyti, kad ji yra tautiškumo gynėja. Tam dažnai buvo pasitelkiami Kryžiaus žygių vaizdiniai.

Ateizmo muziejaus ekspozicijose tam buvo skiriama nemažai dėmesio. [...] Bandyta parodyti, kad tai buvo kova su pastangomis apkrikštyti Lietuvą, kad lietuviai gynė savo tradicijas. Vaizduota, kad tai ir buvo geriausias tautiškumo herojinis pasireiškimas. Tie įvaizdžiai tuo metu buvo labai sustiprinti. [...] Pilėnų mito populiarinimas tarybiniais laikais pakliuvo į tų pačių herojiškų žygių grupę.

Visi atributai būdavo išgalvoti. Pavyzdžiui, vestuvių ceremonialas buvo neva tautinis: jaunavedžius, įeinančius į santuokų rūmus, pasitikdavo jaunuoliai tautiniais drabužiais. Jie laikydavo iškėlę juostas. Tai – vadinamasis juostų takas. Tautinės juostos buvo pradėtos naudoti visur, net kūdikius per vardynas aprišdavo tautinėmis juostomis. Visi atsimena, kad ir piršlys visą laiką būdavo perrišamas tautine juosta. Per bet kurias sukaktuves tautinės juostos buvo labiausiai naudojamas atributas mėginant parodyti, kad ta tvarka, kuri egzistavo, yra tautinė, todėl tautiškumui niekas negresia.

– Minėjote, kad atsirasdavo nereliginės šventės, kuriomis būdavo bandoma užgožti religines šventes. Kaip susivokti, kad tai – ateizacija?

– Ateizacijai priskirčiau skirstymą į krikščioniškas ir tradicines šventes. Tai labai ryšku. Sovietmečiu vietoj Velykų buvo švenčiamos pavasario šventės, Kūčios taip pat buvo įvardijamos kaip tradicinė šventė. Jei šventė krikščioniška, ji nelietuviška ir netradicinė.

Neseniai girdėjau reportažą, kuriame etnologo buvo klausiama, kokios yra tradicinės lietuvių šventės. Žinoma, klausimai suformuluoti gudriai, bet pats žodis „persidavė“. Prieš Kalėdas beveik negirdžiu, kad kokį nors kunigą pasikviestų į studiją ir jis aiškintų, jog Kalėdos pažymi Kristaus gimimą. Etnologas labai išsamiai aiškina, kaip jis supranta tradicijas, kiek patiekalų turi būti, kad ant stalo turi būti šieno. Pateikiama taip, tarsi tai buvo nuo amžių pradžios, bet [...] tokios tradicijos turi sovietines šaknis, kai buvo stengiamasi šventes interpretuoti kaip ne krikščioniškas.

– Klausytoja domisi, kuo blogai laikytis tradicijų, jei žmogui tai patinka.

– Mano tyrinėjimai rodo, kad tai, kas įvardijama kaip tradicija, vis dėl to nėra tradicija. Patikti žmonėms tai gali. Jie gali tuo naudotis, bet kalbame apie tai, kokios tradicijos iš tiesų senos, tautinės, kiek jos iš tiesų atspindi senąją Lietuvos gyvenseną. [...] Juk žmonės kiekvieną dieną gali sugalvoti naujų tradicijų. Draugų grupės kuria savo tradicijas. Reikia labai aiškiai suvokti tradicijų ištakas. Etnologas nėra autoritetas, kuris galėtų pasakyti, kad tai būdinga lietuviams nuo senų laikų.

– Etnologų perteklius viešojoje erdvėje – vienas iš sovietizacijos, ateizacijos padarinių. Kas dar yra šiandien, ko galėtų nebūti, jeigu nebūtume 50 metų buvę už geležinės uždangos?

– Sovietizacija labai prisidėjo prie to, kad buvo labai suprimityvintas, sukarikatūrintas Bažnyčios ir tikėjimo įvaizdis. Tuo metu visi plakatai ir kitos priemonės kartojo tam tikrus įvaizdžius. Pavyzdžiui, nuolat buvo kartojamas amoralaus turtingo kunigo įvaizdis. Viename ideologiniame eilėraštyje buvo minimi „riebūs šokantys vienuoliai“. Taip pat kartojami įvaizdžiai, kad būtent krikščionys kovojo prieš lietuviškumą.

Tai suprimityvinti įvaizdžiai, kurie tarsi savaime persikėlė. Jie visų priimami ir savaime suprantami, bet jie buvo kurti tam, kad žmones atgrasytų nuo bažnytinio gyvenimo ir jį demonizuotų. Įvaizdis, kad kunigai bando užgrobti valdžią, labai ryškus. Taip pat buvo diegiamas įvaizdis, kad religija turėtų būti privatus reikalas ir kad religinis gyvenimas turi išsitekti bažnyčios pastato viduje. Tai taip pat yra sovietinės tikrovės dalykas.

www.lrt.lt
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją