Fiktyvi, bet labai mylinti šeima
SOS vaikų kaimas Vilniuje – tai kitokie globos namai. Nors juridiškai viskas įprasta, tačiau institucijos viduje stengiamasi panaikinti visus tradicinių globos namų bruožus. Atvykus į SOS vaikų kaimą, atrodo, jog atsidūrei mažame miestelyje, kuriame daug namų, nedidelės gatvelės, darželis ir sūpynės. Kiekviename minėtame name dažniausiai gyvena 5-6 vaikai, kurie turi SOS mamą, įprastai vadinamą tiesiog mama, mažųjų – mamyte. Su mama vaikai keliasi, valgo pusryčius, ruošia namų darbus, leidžia vakarus ir savaitgalius bei eina pasivaikščioti. Tokią mamą atvykęs į SOS vaikų kaimą įgijo ir Vilius, tačiau jam to neužteko. Vaikas turėjo mažą svajonę - turėti savo šeimą, todėl nuolat SOS vaikų kaimo darbuotojų klausdavo: „Na, ar viską padarėte, jog mane įvaikintų?“
Kaip išgydyti sužeistą sielą?
Darbuotojai darė viską, tačiau atiduoti įvaikinti tokį vaiką kaip Vilius buvo ne taip paprasta. „Tai apie ką pasakojau anksčiau, įvyko, kai Viliui buvo penkeri, būtent tada jis ir pateko pas mus. Nepaisant mažo vaiko amžiaus, jo psichologija buvo smarkiai pažeista. Vaiką kamavo pykčio priepoliai, kankino elgesio sutrikimai.“ Taigi Vilius į globos namus pateko būdamas mažas ir labai sužeistas, o tas žaizdas išgydyti galėjo tik meilė ir supratimas. Dėl šio vaiko darbuotojai dirbo daug ir intensyviai. Pradžioje pykčio priepolių metu tekdavo vaiką apkabinti, sūpuoti ir laikyti tol, kol jis nurims. Kitu atveju grėsė pavojus ir pačiam Viliui, ir kitiems vaikams. Tik po trejų metų priepoliai tapo itin reti. Atėjo laikas, kai vaikas pats susitvarkydavo su savo pykčiu ir nurimdavo. „Tai buvo didis pasiekimas. Nežiūrint į emociškai sunkų periodą pradžioje, jutome didelį džiaugsmą, galėdami stebėti pokytį ir tai, kaip vaikas keičiasi.“
Likimo dovana
„Kai vaikas pradėjo taisytis, juoktis ir šypsotis, pastebėjome jo talentus. Jis buvo nerealiai artistiškas. Vilius neturėjo scenos baimės ir gebėjo joje jaustis puikiai. Todėl artėjant šventėms ir ruošiant pasirodymus, niekam nekildavo klausimų, kas taps vakaro žvaigžde. Iškart būdavo aišku.“ Deja, džiaugsmą temdė baimė, kad vaikas nepagis iki galo. Jam jau buvo dešimt metų, tad viltis, jog jį įsivaikins buvo mažytė. Vyresnius vaikus įsivaikinti vengiama dėl keleto priežasčių. Viena iš jų ta, kad vaikas su savimi atsineša skaudžią praeitį, su kuria tenka susigyventi ne tik jam, bet ir naujiesiems tėvams. Dar viena priežastis, dėl kurios Viliaus įvaikinimas skambėjo kaip nerealus sapnas buvo ir ta, kad jis augo ne vienas. Sunku rasti šeimą, kuri norėtų įsivaikinti kelis vaikus, kurie jau seniai nebemažamečiai. Ir vis tik, Viliaus maldos buvo išklausytos, kai berniukui suėjo 11 metų, nes atsirado mylinti šeima, kuri įsivaikino ir visus jo brolius. „Šiuo metu socialinių tinklų dėka mes bendraujame su visa šeima ir matome didžiulį pokytį. Aš tai priimu kaip likimo dovaną ir vaiko išgirstą norą, kuris virto realybe. Gaila tik, kad šeima gyvena užsienyje“, – SOS vaikų kaimo vadovė.
Šiuo metu į galimų įvaikinti vaikų apskaitą yra įrašyti 1747 vaikai, visi jie turi tokią pačią svajonę, kokią turėjo Vilius, todėl tikimasi, kad artimiausiais metais įvaikinimų vaikų kiekis tik didės.