Lietuvė savo akimis matė karo sudarkytas ir taifūnų nusiaubtas šalis: žmonės nusišluosto dulkes ir vėl stojasi

Taifūno nusiaubti Filipinai ir tarp griuvėsių vaikščiojantys žmonės, bandantys atstatyti ne tik sugriautus namus, bet ir savo gyvenimus. Žemiau skurdo ribos gyvenančių Pietų Sudano piliečių akys, pavargusios nuo šalį niokojančio konflikto ir degančios taikos troškimu. Visus šiuos vaizdus mažeikiškė Gintarė Eidimtaitė, JTO būstinės Ženevoje humanitarinės pagalbos korpuso darbuotoja, – matė pati.

Gintarei pačiai teko kalbėtis su buvusiais ginkluotais sukilėliais Pietų Sudane, bendrauti su Sirijos pabėgėliais ar taifūno nusiaubtų Filipinų gyventojais.

Tačiau savo darbo herojišku ji nepavadintų: „Ką mes darome – daug kas labai idealizuoja, bet mes, kitaip nei kitos JTO agentūros ar nevyriausybinės organizacijos, tiesiogiai pagalbos nesuteikiame: nedaliname maisto ar neteikiame medicininės pagalbos. Mūsų biuras rūpinasi, kad reikalinga pagalba kuo greičiau pasiektų žmones, kuriems labiausia jos reikia. Padedame susitelkti tarptautinėms ir vietinėms organizacijoms tam, kad pagalba būtu adekvati ir koordinuota. Turime rasti krizės paveiktus žmones, išsiaiškinti, kur jie yra, ir kokios konkrečiai pagalbos jiems reikia. Tada humanitarinės organizacijos pradeda pagalbos teikimą, o mes čia, Ženevoje, vykdome donorų konferencijas ir renkame pinigus tų organizacijų projektų finansavimui. Turime sudėlioti tokią kaip puzlę, kad visi galėtų vieningai dirbti.“

Gintarė pasakoja, kad informaciją apie tuos, kuriems labiausia reikalinga humanitarinė pagalba, iš dalies gauna iš pačių valstybių statistikos departamentų ar nevyriausybinių organizacijų. Tačiau daugumoje krizių atliekama ir tiesioginė humanitarinių poreikių analizė: valstybinių institucijų, nevyriausybinių organizacijų ir JTO darbuotojai patys skrenda į tas šalis, bendrauja su vietiniais gyventojais, pateikia klausimynus:

„Tai labai techniškas procesas: važiuojame į paveiktus kaimus su socialiniais darbuotojais ir kalbamės, pildome klausimynus. Tie klausimai yra testuoti daugybę metų ir sudaryti taip, kad atspindėtų visus žmonių poreikius, įtraukiamos visos etninės, amžiaus ir pažeidžiamos grupės. Dažnai moterims, vyrams, mergaitėms, berniukams, senjorams ir neįgaliems žmonėms kyla specifinių poreikių.“ Susirinkę visą informaciją, humanitariniai darbuotojai sprendžia, kur ir kokios pagalbos labiausia reikia, apskaičiuoja, kiek laiko užtruks, kad maistas, vanduo ar reikalingi medikamentai pasiektų tam tikrą kaimą ar miestą.

Lietuviai turi ko pasimokyti

Gintarė pasakoja, kad į JTO ji pateko per atsitiktinumą, nors tuojau pat pasvarsto, kad gal gyvenime atsitiktinumų ir nebūna:

„Baigiau tarptautinių santykių bakalaurą, paskui teisės magistrą, todėl mane visada domino krizės, humanitarinės pagalbos, žmogaus teisių klausimai. Visada galvojau apie karjerą mažose nevyriausybinėse organizacijose, dirbančiose žmogaus teisių klausimais, tačiau netyčia taip pasitaikė, kad patekau į humanitarinę sritį. Iš pradžių dirbau su JT Vyriausio Pabėgėlių Komisaro Biuru, tada – su JT Misija Pietų Sudane, o 2011 metais dalyvavau JTO Jaunųjų Profesionalų programoje ir laikiau egzaminą humanitarinėje srityje. Būtų buvęs žmogaus teisių egzaminas – būčiau laikiusi jį, bet, pamaniau, pabandysiu, jei nepatiks – susirasiu kitą darbą. Dabar matau, kaip žmogaus teisės, humanitarinė pagalba ir skurdo mažinimas – visos šios temos yra labai persipynusios. Svarbiausia, kad matau, jog mano darbas turi pridėtinę vertę, kad galiu padėti žmonėms, o ir žmogaus teisių srities nepalikau, nes viskas labai susiję.“

Gintarė sako, kad šalis, kurioms reikalinga pagalba, būtų galima išskirti į dvi grupes: nusiaubtas stichinių nelaimių ir išvargintas karinių konfliktų. Labiausia darbe ją žavi, kaip greitai ir efektyviai pagalbą gali gauti žmonės, kurių namus sugriovė galingi taifūnai ar netikėtai smogę cunamiai. Kur kas sudėtingiau dirbti karinių konfliktų draskomose zonose:

„Per stichines nelaimes viskas vyksta labai greitai, malonu matyti, kaip staigiai susitelkia vietos bendruomenės su tarptautinėmis, vietiniai verslininkai su gyventojais, ir vos ne per dieną viskas pradeda atsistatyti. Tai labai įkvepiantis dalykas, o karinių konfliktų zonose tos krizės užsitęsia labai ilgai ir viskas – daug sudėtingiau.“

Praėjusiais metais mergina dirbo Filipinų uostamiestyje – Givane, kur savo akimis regėjo baisaus, kone viską nuo žemės nušlavusio taifūno pasekmes.

„Absoliučiai viskas buvo sunaikinta. Mačiau, kaip žmonės nusišluosto dulkes ir vėl stojasi ant kojų, iš naujo pradeda savo gyvenimus, verslus, vienas kitą padrąsina ir paragina. Mes važiuojame ten neatstatyti žmonių namų, bet padėti jiems patiems atstatyti savo bendruomenes, ir jie nelaukia ant šaligatvio, kada kažkas ateis, o patys stengiasi“, - prisimena ji

Ji stebėjosi, kad baisiame skurde Filipinuose gyvenantys žmonės, net nelaimės akivaizdoje nepraranda šypsenos ir mokėjimo džiaugtis gyvenimu. Mergina svarsto, kad tai gali lemti glaudūs santykiai bendruomenėje, kurioje visi vieni kitus pažįsta, gali pasitikėti ir atsiremti, todėl lietuviai turi ko iš jų išmokti.

„Pernai Lietuva, pagal Laimės indeksą, buvo viena nelaimingiausių pasaulyje, panašiai kaip Sirija, ir nežinau, kodėl taip yra. Mes turime suvokti, kad, palyginus, su kitais turime daug daugiau ir gyvename geriau. Man labai pasisekė, kad gimiau Lietuvoje ir būtent tokiu laiku, kai nėra priespaudos, kai galima patiems kurti savo gyvenimus. Mane visur keri žmonės: tiek Filipinuose, tiek Lietuvoje“, - tvirtina ji.

Gintarei tikrieji herojai yra patys žmonės, sugebantys susitelkti nelaimės akivaizdoje arba tie, kurie dėl kitų pasiryžę aukoti net savo sveikatą: „Buvau Liberijoje Ebolos metu ir mačiau, kaip vietiniai Raudonojo Kryžiaus savanoriai rizikuoja savo gyvybėmis, kad tik sustabdytų šią epidemiją. Mes paprasčiausiai atvažiuojame į tas šalis padėti žmonėms veikti patiems ir atsistoti ant kojų – tikrai nevažiuojame būti kažkokiais herojais.“

Vis dėlto, vienas nutikimas jai paliko didelį įspūdį. Lėktuvui nepalikus Filipinų sostinės Manilos, dar pačiame oro uoste gyventojai jau pradėjo dėkoti. „Sakau jiems: bet aš dar net niekur nebuvau ir nieko nepadariau, be to, mano toks darbas – mes už jį gauname pinigus ir jis man patinka. O jie sako: bet tu metei viską, palikai savo šeimą, kad atvažiuotum čia. Tai man paliko didžiulį įspūdį“, - prisimena mergina.

Dėl matytų vaizdų ir politinių sprendimų nebuvimo – skauda širdį

Gintarė pasakoja, kad apie 80 procentų jos biuro darbo vyksta būtent užsitęsusių karinių konfliktų zonose. Jai teko dirbti ir su Sirijos pabėgėliais, ir su Pietų Sudano piliečiais, kurių milijonai buvo priversti palikti savo namus. Būtent pastarasis konfliktas jai kol kas atrodo visiškai neišsprendžiamas ir užstrigęs:

„Dėl Pietų Sudano, kuriame dirbau kelis mėnesius, man labiausia skauda širdį. Tai dešimtmečius konfliktuojanti šalis, kur žmonės 2-3 kartus per savo gyvenimą yra privesti tapti pabėgėliais, ir visas tas progresas, kuris buvo pasiektas iškovojus nepriklausomybę, – griuvo – praktiškai viskas buvo sunaikinta. Skaudu matyti žmones, kurie tikrai tikėjo savo valstybe, tikėjo, kad gyvenimas gėrės – vėl yra apsupti brutalaus konflikto. Čia matau mažiausia prospektų šalies taikai“, - sako ji.

Merginai labiausia gaila, kad šitie konfliktai priklauso nuo politinių sprendimų ir tik politikai juos gali išspręsti, kad būtų išsaugotos žmonių gyvybės, pasiekta taika, nors tai vyksta gana pasyviai:

„Humanitarinė pagalba tokioms šalims yra tik pleistriukas. Mano darbe sunkiausia susitaikyti su tuo, kad mes galime išgelbėti gyvybes ir sumažinti kentėjimą, tačiau negalime suteikti ilgalaikių sprendimų. Krizės užsitęsia būtent dėl politinių sprendimų nebuvimo ir dėl to kenčia vietiniai žmonės. Ir tai yra tiek Pietų Sudane, tiek Irake, tiek Sirijoje ar Jemene“, - liūdnai pasakoja ji.

Gintarė keletą metų dirbo ir su pabėgėliais. Ji sako, kad juos Lietuva būtinai turėtų priimti ir padėti integruoti į visuomenę, kad jie jaustųsi pilnaverčiais nariais. Mergina tvirtina, kad, dauguma jos sutiktų pabėgėlių nenori ir nesiekia gyventi kitoje valstybėje vien iš pašalpų, nes pats didžiausias jų siekis – patiems atsistoti ant kojų.

„Tai labai verslūs, inovatyvūs žmonės, kurie turi ką duoti bendruomenei, mūsų ekonomikai. Aišku, žmonių yra visokių, bet kiek man teko su jais dirbti, išgyvenę prievartavimus, kankinimus, sprogdinimus, matę kaip jų namai dega, vaikai miršta, – jie sugeba įsilieti į naują bendruomenę ir man visada buvo įkvėpimas tai matyti. Kiek lietuvių pabėgo per savo istoriją, kaip su jais elgėsi. Tikiu, kad esame tauta, verta svetingumo vardo ir tikrai neturėtume bijoti žmonių, o turėtume priimti juos ir integruoti – tai mūsų visų moralinė atsakomybė“, - tvirtai sako ji.