„Tačiau man keista matyti, kai automobilis suka ratus aplink prekybos centrą, nes prie pat durų nėra laisvų vietų. Paėjėti papildomus 10-20 metrų neturėtų būti baisu. Deja, bet mes visi dabar gerokai išlepę“, – interviu DELFI sakė Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidentė.
Pasak D. Gudzinevičiūtės, sporto populiarinimas yra viena iš Tautinio olimpinio komiteto darbo sričių, ypač tarp vaikų. „O šiuo metu situacija yra prasta. Jei mano kartos nebuvo įmanoma iš lauko prisikviesti į namus, dabartinių vaikų įpročius puikiai iliustruoja posakis: „Be pelės nepasportuosi“ – įsivaizduojama, kad viską galima rasti kompiuteryje, žaisti sportinius žaidimus taip pat“, – apgailestavo olimpinė šaudymo į skriejančius taikinius čempionė.
D. Gudzinevičiūtės nuomone, suaugusiems žmonėms nebūtina rinktis konkrečios sporto šakos, tačiau vaikams ir jaunimui tai į naudą, nes „konkurencija skatina greičiau judėti į priekį“.
„Jeigu suaugęs žmogus siekia paprastesnio tikslo – jam patinka pasivaikščiojus geriau jaustis, tai vaikui ir jaunuoliui, kiek žinau ir iš savo patirties, svarbu tobulėjimas, pasididžiavimas, kad nugalėjai draugą, pasirodei geriau už jį, gavai apdovanojimą. Vyresnio amžiaus žmonės rečiau renkasi komandines sporto šakas, tačiau aktyviai leisti laisvalaikį draugų kompanijoje taip pat labai smagu“, – atkreipė dėmesį sporto profesionalė.
Vyresnio amžiaus žmogui, kuris nenori rinktis konkrečios sporto šakos, D. Gudzinevičiūtė siūlytų dabar populiarų vaikščiojimą su šiaurietiškomis lazdomis, žiemą – slidinėjimą.
Net ir boulingą ji vadina šiokiu tokiu sportavimu, o žaisti komandinius žaidimus dar ir įdomu.
- Pastebima, kad vis dažniau aktyviu gyvenimo būdu susidomi vidutinio amžiaus žmonės. Dalis, matyt, pradeda jausti ir nejudėjimo padarinius sveikatai, tačiau abejoja, ar ne per vėlu.
-Pradėti niekada nevėlu. Pažįstu labai garbaus amžiaus žmonių, kurie savo rytą pradeda jei ne bėgimu, tai bent jau ėjimu. Iš pradžių nueiti vieną kilometrą, o paskui 5 ar 10 tikrai nėra labai sudėtinga ir visiems prieinama.
Jeigu jau labai susirgai vaikščiojimu, tai gali kainuoti nebent geresnius sportbačius ar šiaurietiško ėjimo lazdas.
Žinoma, jei yra galimybių, vyresniame amžiuje galima susiorganizuoti pažaisti įvairių žaidimų. Ir nebūtinai jie turi būti labai intensyvūs.
Daug kas iš vyresnių mano kolegų žaidžia kad ir tą patį krepšinį. Jau lygis nebe tas, kaip 18-mečių, bet gi nebūtina draskytis. Ir tinklinį smagu pažaisti savo malonumui. Pagaliau, galime pajudėti pievoje gainiodami kamuolį ar padaužyti badmintono plunksnelę – juk nebūtina siekti pasaulinio lygio.
Mes su kolege dažnai automobilius pastatome miesto gale ir iš kito galo ateiname pėsčiomis. Jei gražus oras, valanda ėjimo suteikia labai daug malonumo.
Dabar itin populiarus kalnų slidinėjimas. Pažiūrėkite, kas iš tautiečių dabar nevažiuoja slidinėti – net ir aš jau sublūdijau. Pernai varlinuke tris kartus buvau ir ruošiuosi ateinantį pavasarį vėl važiuoti į kalnus.
- Susirgote šia liga?
-Kaip ir patiko. Nes aplink visi slidinėja ir nedarydama to jausčiausi „už borto“ (juokiasi-DELFI).
Kai prasidėjo šokių projektai, pasipylė šokių mokyklos. Ar šokiai – gera alternatyva sportui?
-Be abejo, taip. Po pirmojo šokių projekto, kuriame teko dalyvauti, kilo milžiniškas susidomėjimas šokiais. Iš asmeninės patirties žinau, kad tai pakankamai sunkus darbelis.
Kai dalyvavome pirmajame šokių projekte, nedirbome taip, kaip dirba dabartiniai šokėjai. Dauguma mūsų buvome labai užsiėmę, nors kai kurie iš karto suprato, kad tai puiki galimybė. Rūta Ščiogolevaitė, Mantas po to projekto dar labiau išgarsėjo. Žinau, kad kai kurie kolegos šokdami numetė dešimtis kilogramų.
- O kaip Jums sekėsi? Esate profesionali sportininkė, tad turėjo būti lengviau, nei kitiems.
-Pati pradžia buvo labai sunki, nes tuomet turėjau po dvi treniruotes per dieną šaudykloje, po to repeticijos. Labai stigo laiko, todėl kelis mėnesius ten pasilinksminau ir kai prasidėjo rimtesnė konkurencija – labai džiaugėmės, kad iškritome, net kolegų prašėme, kad mūsų nebelaikytų.
- Žodžiu, šokį priskiriate pasportavimui.
-Be abejo, taip. Tačiau mano aplinkos žmonės, tarp kurių tikrai nemažai gana judrių, daug kuo užsiima: vasarą plaukia baidarėmis, vaikšto, žaidžia įvairius žaidimus ir kažkaip tam randa laiko.
- Kai kurie negali tiesiog sportuoti. Jiems tarsi reikia rimtesnio tikslo: ne šiaip vaikščioti, o eiti grybauti, ne šiaip baidare plaukti, o irtis į ežerą žuvies, ne šiaip važinėtis dviračiu, bet į sodą.
-Tai irgi sporto alternatyvos. Pastaruoju metu vis nuskamba, jog sportininkas yra tas, kuris siekia tikslo. Tačiau mes visi sportuodami siekiame tikslo, nes judėjimas dėl geresnės savijautos irgi tikslingas.
- Jeigu noriu numesti du nelemtus kilogramus ir tą darau vakarais vaikščiodama, esu sportininkė?
-O kodėl ne (juokiasi-DELFI)? Bet gal tiksliau būtų sakyti „sportuojanti“.
Jei kalbėtume rimtai, turėtume atskirti tikrąjį sportą nuo komercijos savo kūno sąskaita. Ten, kuri siekiama rezultato, daromas šou, kartais net nesilaikoma antidopingo taisyklių. To mes tikrai nepalaikome ir neskatiname, taip pat negalime laikyti pavyzdžiu.
- Ką pasakytumėte apie sporto bazes? Vilniuje daugėja sportuotojų, rudenį baseinuose trintis, sporto klubuose ne visada gausi bėgimo takelį. Mažesniuose miesteliuose kai kur – puikūs visuomenei atviri stadionai, o kai kur visai nėra.
-Nepatikėsite – mažesniuose miesteliuose yra geriau. Kai kuriuos net galime rodyti, kaip pavyzdį. Tarkim, Druskininkuose prie visų mokyklų yra pilnai įrengti stadionai. Aktyvaus poilsio mėgėjus ir vaikus ištisus metus džiugina Vandens pramogų parkas, yra Snow arena, Sporto centras. Arba Jonava, kuri savo biudžete numato tam tikrą procentą būtent sportui. Ir tai, patikėkite, palyginti dideli pinigai tokiam miesteliui.
Šiuo požiūriu didžiuosiuose miestuose, ypač Vilniuje, situacija žymiai prastesnė. Mes net neturime Nacionalinio stadiono, nors jis, žinoma, nebūtų skirtas miestiečių poreikiams.
Sportiniais objektais vadinamoms pramogų ir sporto arenoms trūksta multifunkcionalumo. Trūksta vietų, kur galėtų ateiti miestietis ir pasinaudoti savo savivaldybės sukurtomis sąlygomis sportuoti.
Kaip fantastišką pavyzdį galėčiau minėti Rygos sporto centrą, kuriame telpa ir sportininkai, ir miestelėnai. Jame kiekvieną dieną apsilanko vidutiniškai po 3 tūkstančius žmonių. Tegu nedaug, bet jis yra pelningas, nors ten yra net 50 metrų plaukimo baseinas, kuris tikrai brangiai kainuoja.
Žinoma, minėtame sporto centre yra ir medicina, ir konferencijų salė, kuri galbūt padeda išlaikyti imliausias pinigams erdves. Tačiau dengtose multifinkcinėse salėse, kurias galima dalyti, telpa visi žaidėjai. Net dengta futbolo aikštė, kuri visą vasarą nuostolinga, pritaikoma kitų sričių sportininkams: viename kampe, žiūrėk, treniruojasi lengvaatlečiai, kitame – sunkiaatlečiai.
-Ką manote apie amžiaus statybomis pramintą mūsų Nacionalinį stadioną? Ar turite vilties, kad bus baigtas?
-Kol kas ne, nes nėra politinės valios. Be to, reikia atlikti labai daug skaičiavimų, ar iš tiesų nacionalinis Šeškinės griaučių gaivinimas duos tokią naudą, kaip manoma: stadione tilptų tik futbolas ir, duok Dieve, lengvoji atletika. Dar galbūt būtų kur surengti po keletą milžiniškų koncertų per metus. O visa kita?
Kiek man teko kalbėti su sporto federacijų atstovais, jie abejoja fantastine Nacionalinio stadiono nauda.
Lietuvos olimpinė šaudymo į skriejančius taikinius čempionė, pasaulio ir Europos vicečempionė, Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidentė Daina Gudzinevičiūtė yra daugkartinė Lietuvos rekordininkė šaulė, viena autoritetingiausių šalies sportininkių.
Sidnėjaus vasaros olimpiados čempionė ir olimpinė rekordininkė ne tik aktyviai dalyvauja pasaulinėse šaudymo į skriejančius taikinius varžybose ir čempionatuose, bet ir rūpinasi Lietuvos sportu bei jo ateitimi.
