Prieš kelis dešimtmečius psichologai naudojo kažką veikiančių žmonių nuotraukas arba piešinius. Juos rodė žmonėms ir prašė apibūdinti, ką mato. Psichologai manė, kad tokiu būdu pavyks išsiaiškinti, kaip smegenys interpretuoja vaizdinius.
1950 m. savo darbe švedų psichologas Gunneris Johansenas teigė, jog norėdami suprasti, kaip smegenys interpretuoja judesį, mokslininkai ir turėtų sutelkti dėmesį į judesį. Tam buvo panaudotos kalėdinės lemputės. Psichologas pririšo savanoriams prie galūnių ir galvos po kalėdinę lemputę ir nufilmavo juos einančius tamsoje. Filmuotoje medžiagoje matėsi tik judančios švieselės.
Filmukus žiūrintys žmonės neturėjo nė menkiausio supratimo, ką mato, kol žmogus su lemputėmis stovėjo ir švieselės nejudėjo. Bet vos švieselės pajudėdavo, pasidarydavo aišku, kad su jomis eina žmogus. Dažnai eksperimento dalyviai netgi atspėdavo einančiojo lytį.
Nuo to laiko atlikta nemažai panašių eksperimentų, kurių dalyviai su pritaisytomis švieselėmis keldavo daiktus. Savanoriai žiūrėdami filmuotą medžiagą, stebėtinai tiksliai atspėdavo objektų svorį.
G. Johanseno eksperimentas su kalėdinėmis lemputėmis parodė, jog aplinkinį pasaulį labiau interpretuojame pagal tai, kaip objektai juda, nei pagal ramybės būseną.
