Nauji mokslo metai ne tik padidina eismo srautus, bet ir atneša daug diskusijų apie tvarką mokykloje, įsigaliosiančius ar dar tik rengiamus pakeitimus. Apie jas pasakojo ir į DELFI skaitytojų klausimus atsakė save „turtingiausia švietimo moterimi, turinčia visas mokyklas“, vadinanti A. Pitrėnienė.
– 11-12 klasėje mokiniai ne visada gali mokytis to, ko nori iš pasirenkamųjų dalykų. Taip nutinka, jeigu nesusidaro reikalaujamo dydžio grupės. Kaip šią problemą spręsti?
– Taip, išties tai yra didelė problema: pagal mūsų galimybes, patvirtintas taisykles ir finansavimą, į grupę turi susirinkti penki – septyni vaikai. Jei jų tiek nesusirenka, pasirinkimo galimybės mokiniai nebetenka.
Pripažįstu, tai yra labai negerai. Reikia galvoti, kaip mes galėtume tiems vaikams padėti: gal galima individualizuoti mokymo procesą, ar sudaryti sutartis su kitomis mokyklomis, į kurių pamokas jie keliaus. Šioje situacijoje labai daug dalykų priklauso nuo mokyklos vadovo ir nuo kūrybiškumo. Mes tikrai negyvename taip toli vieni nuo kitų, kad mokyklos tarpusavyje negalėtų kontaktuoti ir pagelbėti viena kitai, vienam ar net keliems vaikams.. Čia reikia tik pastangų ir geranoriškumo.
Tikiuosi, kad mūsų mokyklų vadovai tai daro, gal tik vienur kitur trukdžių kyla.
– Ar gali humanitaras būti matematikas? Kada Lietuvoje mokiniai galės rinktis dalykus, kurie jiems reikalingi, o ne primetami?
– Čia tikriausiai klausimas yra apie privalomą matematikos egzaminą... Sprendimas, kad mokinys, norintis gauti valstybės finansuojamą vietą, turi laikyti matematikos egzaminą, priimtas gal prieš pora metų. Anuomet vyko diskusijos, ar toks egzaminas yra reikalingas, o dabar jau reikia susitaikyti su priimtu sprendimu. Kaip iki šiol buvo reikalinga išlaikyti lietuvių ir užsienio kalbos egzaminą, taip dabar reikės ir matematikos egzamino.
Tačiau šiemet nutarta, kad mokiniui, norinčiam gauti valstybės finansuojamą vietą, 36 balų kartelė yra kiek per aukšta, taigi mes ją numažinome iki 16 balų. Tai – palengvinimas būsimiems abiturientams, nes 36 balai – kiek per drąsus žingsnis pačiai pradžiai. Manau, kad pereinamasis laikotarpis turi būti būti.
– Matematikos kartelė keliama, o štai lietuvių kalbos – ne. O mes vis kalbame apie tai, kad Lietuvos vaikai neraštingi, kad be dvidešimties klaidų jie net paprasčiausio rašinio negali parašyti. Kodėl neskiriama daugiau dėmesio gimtajai kalbai?
– Tai – netiesa. Mes palengvinome matematikos egzamino situaciją, tačiau tuo pačiu metu turime lituanistinio ugdymo programą, skirtą gerinti lietuvių kalbos mokėjimą. Planas parengtas, jis jau įgyvendinamas: sukurta pagrindinės mokyklos programa, ji išanalizuota ir pristatyta, į mokymo procesą grąžinamas diktantas, pasakojimas, atpasakojimas, dailyraščio elementai.
Taigi lietuvių kalbai skiriame daug dėmesio ir tikimės, kad netrukus rezultatai bus geresni. Jau netgi šiųmetiniame lietuvių kalbos egzamine rezultatai yra geresni, tačiau reikia dar geresnių.
– Ar kada nors galime tikėtis, jog bus privalomas istorijos egzaminas?
– Aš nemanau, kad šis egzaminas turėtų būti privalomas, norint gauti valstybės finansuojamą vietą aukštojoje mokykloje. Aišku, niekada nesakyk niekada, viską sprendžia bendruomenė. Jei Lietuvos istorikų bendruomenė susitelks ir sakys, kad reikia, tai taip ir atsitiks.
– Kokiu pagrindu renkama komisija, sudaranti lytinio švietimo programą. Kodėl ten dominuoja bažnyčios atstovai, kada tai keisite ir komisiją sudarys psichologai, sociologai, medikai?
– Darbo grupė šiam klausimui spręsti buvo sudaryta gal prieš dešimt metų, gal kiek anksčiau. Pridėsiu, kad joje – ne tik bažnyčios atstovai. Joje yra psichologų, pedagogų ir kitų visuomenės grupių atstovų, kurie svarsto įvairius klausimus, o tarp jų – ir lytiškumą.
– Ką bažnyčios atstovai joje apskritai veikia?
– Manau, kad jie rūpinasi jaunos kartos vertybiniu pamatu. Manau, kad niekam nekenkia, kad jie ten dalyvauja. Reikia tik geranoriškai kalbėtis.
Visos pusės po truputį turi nusileisti, antraip tos programos patvirtinimas ir toliau strigs. Padarykime nors kokį mažą žingsnelį, po to seks antras, jei iškart visos programos nepatvirtiname. Geriau mažesnį žingsnelį, bet ženkime jį.
– Pilietinio ugdymo pamokų skaičius prieš kelis metus perpus sumažintas, etikos žinios nevertinamos, progimnazijoms nerengiamos jokios rimtos mokymo priemonės, etika supriešinama su tikybos mokymu ir t.t. Kada švietimo strategai ims rimtai žiūrėti į mokinių dorinį, pilietinį ugdymą? Ar nemanote, kad tokia situacija – didelis nuostolis vaiko ugdymui?
– Krizės laikotarpiu pilietinio ugdymo programa buvo nefinansuojama ir jos nebeliko, tačiau dabar viskas po truputį atsigauna: socializacijos programą, kuriai skirta apie 100 tūkst. eurų, jau paleidome. Tikimės, kad netrukus pradėsime ir pilietinio ugdymo programą: vis dar deriname ją ir tikimės iki naujų metų patvirtinti.
Nenorėčiau sutikti, kad pilietinis ugdymas yra apleistas: yra labai daug iniciatyvų, gražių projektų, išleistos atsiminimų knygos. Aišku, švietimo procese niekada negalima kalbėti apie užbaigtumą, nes tai yra nuolatinis atsinaujinimo procesas. Jei neatsinaujinsime, užrūgsime.
– Ar šiais mokslo metais, kaip buvo minėta, daug dėmesio bus skiriama fiziniam aktyvumui? Ar galima tikėtis pakeitimų kūno kultūros pamokose? Kada moksleiviai galės tikrai laisvai rinktis vertinimą jose – įskaitą arba pažymį?
– Noriu pabrėžti, kad mokiniai jau gali pasirinkti. Tiesa, gali būti, kad ne visose mokyklose tai įgyvendinta. Tikriausiai dėl to ir kyla tiek pasipriešinimo ir nerimo. Ministerija taip pat gauna skundų, kuriuose teigiama, kad negabūs tam tikroms sporto šakoms vaikai yra priversti nelankyti kūno kultūros pamokų, kad nesusigadintų savo metinių pažymių. Jei stojimams išties gali trukdyti kūno kultūros metinis pažymys, tai reikėtų patenkinti vaikų prašymus ir juos vertinti įskaitomis.
Tačiau judėti labai svarbu, taigi šiandien ugdymo plane yra įrašytos dvi privalomos kūno kultūros pamokos. Vieną papildomą pamoką galima skirti ar tai pačiai kūno kultūros pamokai, ar choreografijai, tėvynės gynybos pamokai, nes ir jose yra sustiprintas fizinis lavinimas. Kas bus pasiūlyta vaikams, turi nuspręsti mokyklos bendruomenė, mokyklos taryba. Tikrai rekomenduoju šią pamoką ne imituoti, o išnaudoti.
Dar viena naujovė, kurią siūlome, yra judrioji pertrauka.
– Kai kurios mokyklos ją sukritikavo sakydamos, kad to įgyvendinti nepavyks, kad esą tai pareikalaus daug papildomo mokytojų darbo.
– Nesakyčiau, kad tokie atsiliepimai kilo iš mokyklų pusės. Aš nemanau, kad kils ypatingų sunkumų, reikia tik norėti visiems gerai atlikti darbus. Gal mokytojams reikės įdėti kiek daugiau pastangų, norint vaikus sudominti ir padaryti tas 25 minutes patrauklias, tačiau prie šios iniciatyvos gali prisidėti ir patys mokiniai, mokinių savivalda. Tai gali tapti puikia erdve pasireikšti mokiniams.
