Jaunoji dizainerė: Lietuvoje nėra taip jau blogai

 (25)
Ką tik studijas Vilniaus dailės akademijoje baigusi Guoda Dinsmonaitė jau turi kuo pasigirti. Lietuvos aprangos asociacijos „LATIA“ ir UAB „Lengvosios pramonės centro“ organizuotame konkurse jos drabužių kolekcija „Miestiečiai“ komisijos vienbalsiai buvo išrinkta nugalėtoja.
Guoda Dinsmonaitė. Miestiečiai
© Asmeninio archyvo nuotr.

Jaunoji kūrėja konkurse pristatė 2013/2014 metų rudens/žiemos pret-a-porter kolekciją, skirtą judriam, veikliam bei stilingam šiuolaikinio miesto jaunimui, gyvenančiam Hip-hop subkultūra. Nuo septynerių metų šokanti ir šiuo metu šokių trenere dirbanti G. Dismonaitė pasakojo, kad artimiausiuose jos planuose – studijos prekinio ženklo ir drabužių linijos kūrimas, o minėta kolekcija buvo pirminis bandymas šios idėjos įgyvendinimo link.

Puikiai savo karjerą pradėjusi mergina didžiuotis pasiekimais nelinkusi, tačiau mielai sutiko pasidalyti savo mintimis apie lietuvišką mados pasaulį.

– Tavo kolekcija labai moderni, miestietiška – skirta jaunam energingam žmogui. Kodėl pasirinkai būtent tokią drabužių viziją?

– Būtent tokia drabužių vizija susiformavo todėl, kad pati gyvenu Hip-hop kultūroje, esu praktiškai nuolatos apsupta tokių žmonių, pati šoku ir mokau kitus. Pajutus šio stiliaus drabužių asortimento trūkumą Lietuvoje bei sunkų prieinamumą (įperkamumą) žmonėms, kurių daugumą sudaro moksleiviai bei studentai, panorau pamėginti šią problemą ištaisyti. Ir apskritai stebint sportinių drabužių evoliuciją šiuolaikinėje madoje (virsmą į kasdienius ir tinkamus ne be tik aktyviai sportinei veiklai, bet ir kasdieniam nešiojimui) supratau, kad tai tikrai galėtų būti labai paklausu ir nesunkiai įsilietų i Lietuvos rinką. Kūrybinis procesas buvo pakankamai ilgas – analizavau gatvės subkultūras, nagrinėjau Hip-hop subkultūros istoriją, tyriau šiuolaikinę madą, dariau apklausas.

– Kur sėmeisi įkvėpimo?

– Iš mane supančios aplinkos, stebėjau žmones, jų judesius, poreikį. Taip pat inspiravo Hip-hop kultūros istorija. Ši kultūra atsirado ir vystėsi dulkėtuose didmiesčių gatvėse, tarp daugiaaukščių pastatų, atominių reaktorių bei kitų šiuolaikinio miesto peizažų. Iš to gimė spalvynas bei miestų printai.

– Ar tau pasitaiko vadinamųjų kūrybinių blokų? Kaip su jais kovoji?

– Su kūrybiniais blokais studijuojant susidurdavau tikrai ne retai. Visos užduotys labai skirtingos, vienos artimesnės, kitos, atrodo, visai ne prie širdies... Bet manau, kad dizainerio tas laukia visą gyvenimą. Svarbu viską daryti kryptingai, pagrįstai ir sistemingai.

– Nemaža dalis dizainerių savo karjeroje pasirinkę vieną kryptį, vėliau ją pakeisdavo. Ar tavo kūryboje buvo tokių vingių?
– Kolkas savo kūryboje stengiuosi vingiuoti kuo daugiau ir kuo stipriau! Kadangi esu katik pabaigusi šią specialybę, mano tikslas studijuojant buvo ir kol kas iki šiol yra išbandyti viską ir kuo daugiau! Tada ir bus lengviau pasirinkti teisingą kryptį. Manau, kad pasisekė tiems, kurie savo kelią atrado tik pradėję...

– Kokia buvo tavo kūrybinė pradžia? Kada pajutai meilę dizainui?

– Kad noriu studijuoti kažką, susijusio su menais bei dizainu, žinojau nuo vaikystės. Šį potraukį tikriausiai paveldėjau iš mamos, kurios praktiškai visa giminė yra labai meniški bei kūrybingi žmonės. Per stojimus aš rašiau ne vieną specialybę, kuri man atrodė įdomi (dizainas, interjero dizainas, drabužių dizainas...) Taip nutiko, kad įstojau būtent į kostiumo dizainą, dėl ko labai džiaugiuosi. O Dailės akademija mane labiausiai viliojo savo žinomais, profesionaliais dėstytojais bei savo pasiekimais ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautiniuose konkursuose, taip pat įdomia studijų programa, papildomų pasirenkamųjų dalykų gausa, parodomis, renginiais, galimybėmis dalyvauti bei pasirodyti visuomenėje. Labai apsidžiaugiau įstojusi ir nesigailiu iki šiol.

– Sakoma, kad Lietuva nėra madai „dėkinga” šalis. Didžioji dalis dizainerių, ypač jaunų, siekia patekti į mados metropolijas. Ar sutinki su šiuo požiūriu? Kiek tavo pačios kūrybą ir tobulėjimą lemia tai, kad gyveni Lietuvoje?

– Manau, kad svarbiausia atrasti savo klientą. Tiksliai suprasti, ko jam reikia ir ką tu gali jam pasiūlyti, ko negali kitas. Tada bus nesvarbu, ar tu Lietuvoje, ar Milane, ar Paryžiuj, ar New Yorke... Aišku, galimybės didžiosiose madų sostinėse gal ir didesnės, daugiau žmonių, daugiau vartotojų. Bet be jų žymiai didesnė yra ir konkurencija. Džiaugiuosi už tuos jaunuosius mados dizainerius, kurie yra maksimalistai ir iš karto siekia mados metropolijų. Tačiau aš esu labai realistiška ir, manau, kad pirmiausia reikia perprasti tave supančius žmones, su kuriais tu susiduri kiekvieną dieną. Nėra ta Lietuva tokia „nedėkinga“, nuėjus į prekybos centrus, atsibosta eilėje stovėti, kad kokį drabužį pasimatuotumei, o vėliau ir nusipirktum. Vadinasi tai paklausu!

– Ar turi dizainerių – autoritetų?

– Šiuo metu, kadangi esu pasinėrusi į sportinius/laisvalaikio drabužius, labiausiai analizuoju ir stengiuosi lygiuotis, žinoma, į garsiausius šio stiliaus brandus. Tai yra „Nike“, „Adidas“, „Reebok“, „Puma“, „Umbro“, „Converse“, „Lietuvos Audimas“... Taip pat „Kenzo“, „Calvin Klein“, „Lacoste“ kūrinius.

– O su dizainų susijusių svajonių?

– Svajonių be abejo turiu. Šiai dienai – nuosavas brand'as Lietuvos rinkai, kurio pirmasis žingsnis ir buvo ši kolekcija. O vėliau šio brand'o plėtra. O tada didžiulė mados imperija!

– Yra suformuotas tam tikras mitas, kad dizainerių darbus įperka ir perka tik išrinktieji, t.y. mažuma. Kaip manai, kodėl taip yra? Kaip jaunas dizaineris turėtų užmegzti ryšį su visuomene?
– Manau tai priklauso nuo to, į ką kūrėjas specializuojasi, ko siekia, kokį klientą pasirenka ir kiek jo kūryba atitinka pasirinkto kliento kišenę. Mano kolekcija skirta jaunam žmogui, studentams bei moksleiviams, todėl apie kiekvieno gaminio kainą galvojau kiekviename žingsnyje – rinkdamasi audinius, kurdama printus (spauda ant tekstilės), siūluose, gamyboje... Mano vienas iš pagrindinių tikslų buvo įperkamumas, pasiekiant geriausią įmanomą kokybę.

– Kaip manai, ar vis dėlto egzistuoja Lietuviškoji mada? Kokia ji?

– Manau, kad žmonės kuo toliau, tuo labiau domisi mada, visi nori būti gražūs, madingi. Gal lietuviškoji mada ir šiek tiek vienoda, kartais atrodo, kad joje trūksta asortimento gausos, spalvų... Bet ji tokia egzistuoja ir kitokios lietuviškam temperamentui tikriausiai ir nereikia.

www.DELFI.lt
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją