Proga tam pasitaikė neeilinė. Pakliuvome į mums specialiai užsakytą vakarą Tokijo centre, kur kartą per savaitę renkasi kuopelė sostinės intelektualų, žurnalistų, besidominčių įvairių šalių kulinariniais šedevrais. O to gero pas mus - sočiai. Iš anksto žinodami apie laukiantį susitikimą, jam ruošėmės. Vytaras iš Lietuvos vežė grietinę, juoda duoną, silkę, džiovintus baravykus, lašinius. Ir žinoma – kelis metrus slidžių baltų žarnų.
Pasakysiu taip: vyliausi, kad damos nuo tokio vaizdo alps, o vyrai suks į šalį nosį. Kur tau! Matyt tos jų gličios pupelės pusryčiams, mokslui kartais nežinomi kūnai iš jūros dugno, atsirandantys ant japonų stalo ir gausybė pačių kvailiausių, europiečių akimis žiūrint, šou keisčiausiomis su užduotimis juose per televizorių, šiuos gerus žmones gerokai užgrūdino.
Užtat žavesio šūksnių susilaukė mūsų duona su saulėgrąžų sėklomis ir silkė, kurių tandemas buvo planuotas, tik kaip ne ypač daug žadanti, apšildanti vakaro grupė. Viskas pavyko. O kai iš orkaitės net paraudęs nuo pastangų ir pasididžiavimo (gal dar šiek tiek ir nuo sake, japonai ne mažiau svetingi už dzūkus per Užgavėnes) vakaro šeimininkas ištraukė kalną gražiai nurudusių vėdarų, buvo aišku, kad šventė pavyko.
– Matyt jie čia iš mandagumo taip aikčioja, kultūringi žmonės, – kukliai delbdamas akis, bet švytėdamas iš laimės, lyg vestuvių dieną giriama nuotaka, mano draugas tyliai bandė aiškinti tokią savo sėkmės priežastį.
– Ne ne, tikrai skanu, nuostabu, – vienas per kitą lietuviškų patiekalų Prometėją gyrė skirtingo amžiaus japonai ir garsiai kvatodamiesi reiškė pasitenkinimą atsargiai ištarta pastaba, kad vakaro meniu buvo beveik tik kontrabandiniai produktai.
– Bet juk jie ir kitus čia gaminusius giria, – akivaizdžiai įžūliai, provokuodamas dar daugiau pagyrų, tęsė pelnytų akcijų derlių Vytaras, šį kartą jau kreipdamasis į vieną iš šios šventės organizatorių, buvusį mūsų šalies ambasadorių Algirdą Kudzį.
– Taip, jie girtų ir dėkotų, net jei nebūtų labai sužavėti. Tačiau ant stalų matytume krūva pilnų lėkščių. O dabar? Apsidairyk – niekas net spirgo nepaliko.
Tai buvo absoliuti tiesa. Kita rytą, dar sklidini prisiminimų, palikome Tokiją ir patraukėme į Japonijos pietvakarius, nenustodami stebėtis čia gyvenančių žmonių tvarkingumu, geromis manieromis ir pagarba. Kelis kartus pagavau save, kad net su filmavimo komandos draugais, ne itin reikliais manieringumo, pradėjau sveikintis porą kartų tvarkingai nusilenkdamas. Kuo akimirksniu sukėliau jiems abejonių dėl veiksmo nuoširdumo. Tačiau kuomet aplink tave visi elgiasi būtent taip, keista būtų elgtis atvirkščiai.
