J. Ohmanas: vėl iškyla klausimas - pasilikti savo šalyje ir už ją kovoti ar pasitraukti į Vakarus

 (84)
„Šioje visuomenėje aš jaučiuosi kitoks. Jaučiu atsakomybę už tai, kas bendra“, - pokalbį pradeda švedų kilmės kino režisierius Jonas Ohmanas, dokumentinės dramos „Nematomas frontas“ bendraautorius. Su juo kalbamės jam vos grįžus iš Amerikos, kur buvo pristatoma legendinio partizano Juozo Lukšos–Daumanto gyvenimo bei partizaninio judėjimo Lietuvoje istorija. Specialiame DELFI interviu J. Ohmanas, kuris yra ir paramos Ukrainai organizatorius, atvirauja apie tapatybės paieškas, kūrybinius iššūkius būnant svečioje šalyje ir pokario įtaką, kuri, jo teigimu, yra daug didesnė, nei mes manome.
© J. Ohmano nuotr.

Filmas „Nematomas frontas“, kurį J. Ohmanas režisavo drauge su Marku Johnstonu ir Vincu Sruoginiu, parodytas Niujorko, Čikagos ir Los Andželo publikoms. Nors J. Ohmanas sutinka, kad filmas aktualesnis žiūrovui, turinčiam suvokimą apie pokario judėjimą ar istorinį ryšį su juo, tačiau jis tikina, kad ir Amerikoje filmas sutiktas teigiamai. Tiesa, ten jis vertintas ne kaip istorinė drama, o kaip kūrybinga juosta su nepažįstamos istorijos motyvais.

„Lietuvos istorijoje yra tiek visam pasauliui įdomių naratyvų, kad man vieno gyvenimo nepakaktų apie juos visus kuriant filmus. Tačiau nereikia vos ne neurotiškai kelti klausimo, ar mes įdomūs pasauliui. Reikia tiesiog jausti ir užsiimti savo kūryba. Darykime tai, ką galime, ir laikui bėgant „made in Lithuania“ bus savaime suprantamas, kokybę reiškiantis dalykas“, - sako jis.

Palikti komforto zoną ir kurti svetimomis sąlygomis

Nuo filmo idėjos iki jos įgyvendinimo praėjo kone dešimt metų. Ir nors būta ir kitų projektų, J. Ohmanas būtent šį filmą vadina savo kino mokykla, kuri sukūrė rimtus kinematografinius pamatus tolimesnei jo kūrybai.

Paklaustas, kaip pats vertina šią juostą, režisierius nesipuikuoja.

„Pradėjau suvokti, kokia tikroji meno kaina, kiek reikia visko atsisakyti, norint kažko pasiekti. Dar ir dar kartą žiūrėdamas šį filmą imu galvoti, kad galėjome kai kurias vietas padaryti geriau. Visada galima geriau, tačiau jaučiu ir didelį pasitenkinimą, kad filmas pavyko. Geriau daryti su klaidomis negu vien šnekėti ar pasiduoti pusiaukelėje“, - sako J. Ohmanas.

Vienas dažniausių Lietuvoje gyvenančiam, dirbančiam ir puikiai lietuviškai kalbančiam filmo kūrėjui užduodamų klausimų – kodėl jis palikęs šalį, kurioje gyventi norėtų ne vienas, ir filmą kūręs apie Lietuvos partizanus.

„Save, žinoma, galima išbandyti ir Švedijoje, ir sąlygos ten kiek geresnės, žmogui suteikiama daugiau galimybių. Lietuvoje yra kitaip ir aš šioje visuomenėje jaučiuosi kitoks. Jaučiu atsakomybę už tai, kas bendra. Negaliu daryti tai, ko noriu, nesutardamas su aplinka, visuomene“, - atviravo J. Ohmanas, pridurdamas supratęs, kad jei nori kažką nuveikti Lietuvoje, privalai labai stengtis.

„Buvimas Lietuvoje man yra iššūkis. Tai aplinka, kuri man nėra visiškai aiški, artima, tad atsiveria visos naujos galimybės kažką atrasti, nuveikti“, - sakė jis.

Kurdamas Lietuvoje jis savo šaknų – kilmės, šeimos, šalies - neišsižada ir sako puikiai išmanantis tiek Lietuvos, tiek Švedijos istoriją.

„Kai žmonės sako, kad globalizacijos laikais kilmė nieko nereiškia, jie sau meluoja arba nesupranta, apie ką kalba. Žmogaus vidinis potencialas – tai, ką darai, ką gali daryti – yra susieta su tuo, kas esi. Mes labai daug keliaujame, ne tik fizine prasme, turime daug įspūdžių, tačiau visada reikia žinoti, kas tu esi, iš kur tu esi. Tai pamiršti reiškia save apgauti“, - įsitikinęs J. Ohmanas.

Partizanų kelti klausimai aktualūs ir šių dienų jaunimui

Filme „Nematomas frontas“ pasakojamą partizanų istoriją papildo atviri liudininkų ir amžininkų pasakojimai, poetinė atmosfera, archyviniai kadrai. Tačiau savęs pagal išsilavinimą kino režisieriumi nevadinančiam J. Ohmanui didžiausią įspūdį paliko Juozo Lukšos dienoraštis, vėliau tapęs atsiminimų knyga „Partizanai“.

„Ši knyga turėtų būti įtrauka į privalomą mokyklos literatūros sąrašą. Nežinau, kodėl dar taip nėra. Kai Lukšos knygą bus privaloma skaityti mokykloje, gal po kokių dvidešimties metų, tada galėsiu sakyti, kad šioje šalyje kažkas pasikeitė, ir į gera. Kol kas ši tema dar per slidi, skaudi ir politiška“,- mano J. Ohmanas. Juozo Lukšos laiškus jis skaitė ne kartą ir sako juose vis atrasdavęs naujų spalvų. Jį itin žavėjusi meilės tema sunkiomis sąlygomis. Jo teigimu, tamsiame fone meilė šviečia dar ryškiau.

„Meilė padeda išsaugoti save nuo gyvenimo žiaurumo, nuo pažeminimo. Žmogus, kuris nebemoka mylėti, kažkada pakeliui prarado esminį žmogiškąjį dalyką“, - įsitikinęs jis.

Pokarį jis vadina puikiu sunkaus, tačiau prasmingo lietuviško gyvenimo pavyzdžiu.

„Tai laikotarpis, kai turėjai kažką daryti niekieno nestumiamas ir neraginamas. Kartais man atrodo, kad tam tikros pokario pasekmės Lietuvoje yra iki šiol ir tikrasis gyvenimas vyksta pogrindyje. Veikti viešai neretai tampa iššūkiu“, - sakė filmo režisierius, pridurdamas, kad nuo savo istorijos esame priklausomi daug labiau negu atrodo iš pirmo žvilgsnio. Pokario istoriją jis lygina su šeimynine trauma, apie kurią niekas nenori kalbėti.

„Tokios traumos žmones formuoja dešimtmečius, gal ir šimtmečius. Laikui bėgant žaizda užsitraukia, bet apie tai reikia kalbėti. Šis filmas aktualus todėl, kad jis skatina sudėtingomis sąlygomis daryti išvadas. O tas išvadas turi darytis ir šiandieninis žmogus. Juozas Lukša knygoje rašė, kad partizanai stovėjo prieš didelę dilemą - pasilikti savo šalyje ir už ją kovoti ar pasitraukti į Vakarus. Juk to paties, tik kitokiomis sąlygomis, klausia ir dabartinis Lietuvos jaunimas. Juk pasilikti čia kartais reiškia iššūkius ir kovą“, - apie filmo universalumą kalbėjo J. Ohmanas.

Į didingą Juozo Lukšos istoriją jis sako galėjęs pažvelgti objektyviau nei kiti lietuviai, nes jis šioje psichologinėje traumoje negyveno. Paklaustas, kas dar jį išskiria iš kitų kūrėjų, J. Ohmanas įvardija atsidavimą bei atsiliepimą į gyvenimo iššūkius.

Valdyti ir plunksną, ir automatą

Jonas Ohmanas yra paramos organizacijos Ukrainai „Blue/Yellow“ įkūrėjas. Žvelgdamas į praeitį ir svarstydamas, kas jį pastūmėjo aktyviai reikšti savo nuomonę ir šiuo klausimu, jis sako matantis tiesioginę filmo „Nematomas frontas“ įtaką.

„Jei nebūčiau domėjęsis Lietuvos pokariu, kūręs apie tai filmo, turbūt nebūčiau ir taip aktyviai įsitraukęs į pagalbą Ukrainai. Dabar tiesiog jauti, kad reikia padėti, kad kitaip negalima. Nesu partizanas, tačiau iš pokario lietuvių, manau, paėmiau tam tikrą pavyzdį. Mums reikia tokių pavyzdžių gyvenime. Nuo jų galime toliau modeliuoti savo veiksmus“, - įsitikinęs filmo režisierius.

Jo teigimu, tokie istoriniai veikėjai kaip Juozas Lukša ne įsakinėja, tačiau suteikia tam tikrą kryptį.

„Jei čia gyveni, turi žinoti, kad karts nuo karto turi griebtis priemonių, kurios nėra kasdieniškos. Lietuvoje, vaizdžiai tariant, reikia mokėti valdyti ir plunksną, ir automatą“, - sakė jis. Paklaustas, kokius dar Lietuvos istorijos puslapius jis norėtų nušviesti kino ekranuose, J. Ohmanas užsimena apie Holokaustą, apie kurį, jo teigimu, Lietuvoje nėra pakankamai kalbėta.

„Jei niekas kitas apie tai nesukurs filmo, aš pats tai padarysiu. Jau lyg ir žinau, kaip tai daryti. Nėra taip, kad aš labai norėčiau kurti kažką apie Holokaustą, bet tai vėl yra tam tikra atsakomybė. Aš čia gyvenu, tad esu už šią šalį ir atsakingas, reikia kalbėti“, - su tvirtu užsidegimu tikino jis.

Šiuo metu režisierius baigia kitą dokumentinį filmą „Žalieji muškietininkai“, kuriame bus nagrinėjama Lietuvos visuomeninio ekologinio judėjimo pradininko Sauliaus Griciaus istorija.

„Jame atsispindės mano tembras, mano nuotaika. Tame filme jau galiu save atpažinti“, - sakė J. Ohmanas, šį filmą jau kūręs vienas.

www.DELFI.lt
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją