Ekspertai teigia, kad darbdaviai emigracijoje įgytos patirties dažniausiai nevertina teigiamai, o iš Lietuvos išvykusieji tikina, kad iš šalies patyrusius darbuotojus veja ne tik prastas atlyginimas.
Po sėkmingos karjeros Airijoje – į Lietuvą
Karolis Statkus pasakoja emigruoti nusprendęs Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, kai atsirado galimybės lengvai išvykti į užsienį. K. Statkus Airijoje pradėjo nuo degalinės operatoriaus darbo, aptarnaudavo klientus, dirbdavo prie kasos ir plaudavo automobilius. Prieš grįždamas į Lietuvą jis jau buvo degalinės vadovas.
„Pagal pirminį planą pasėdėt ten porą metų, užsisėdėjom 9-erius metus. Po devynerių metų viską pasiekę, karjerą pasidarę, pradėjom galvoti, ką darom toliau. Arba liekam asimiliuotis su vietiniais, arba čiuožiam iš ten lauk. Nes likus gyvent Airijoj, būtų reikėję lietis į jų kultūrą, vaikus auginti pagal airių kultūrą, o aš to nenorėjau, aš norėjau, kad mūsų vaikai būtų lietuviai“, - sako K. Statkus.
Anot jo, grįžti paskatino ne tėvynės ilgesys, o išskaičiavimas. Dar prieš grįždamas į Lietuvą jis jau esą buvo laukiamas aviacijos įmonėje „FL technics“, kurioje šiuo metu ir dirba operatyvios orlaivių techninės priežiūros departamento pardavimų vadovu.
„Tokio kaip tėvynės ilgesio nebuvo, juk trys valandos skrydžio. Pasiilgai, grįžai, pasėdėjai savaitę ir grįžai atgal. Čia buvo daugiau išskaičiavimas, įjungus šaltą protą, suskaičiavus algą, suskaičiavus išlaidas santykis akivaizdžiai buvo Lietuvos naudai. Atgal grįžau su konkrečiu darbo pasiūlymu “ , - pasakoja K. Statkus.
Airijoje jis teigia uždirbdavęs 3000 – 3500 eur. per mėnesį. Panašiai, tikina pašnekovas, uždirba ir Lietuvoje, tačiau pabrėžia, kad išlaidos gimtoje šalyje visai kitokios.
„Išlaidos Lietuvoje žymiai mažesnės. Geriausia lyginti nekilnojamojo turto kainas. Banko paskola arba nuoma Lietuvoje yra apie 400 – 600 eur. Būstas su mokesčiais Airijoje kainuodavo 1500 eur. Per automobilių kaštų prizmę pažiūrėjus - mašinų kainos, kuras daugmaž tas pats, bet draudimas Lietuvoje yra trigubai pigesnis ir nėra kelių mokesčio, kuris sudaro nemažą sumelę“, - pragyvenimą Lietuvoje ir Airijoje lygina K. Statkus.
Tačiau specialistas priduria, kad maisto kainos Lietuvoje įvedus eurą yra neadekvačios ir Airijoje išlaidos buvo kur kas mažesnės.
„Lyginant maistą - vienareikšmiškai ten yra pigiau nei Lietuvoj, tegul nesvaigsta bandydami įrodyti priešingai. Savaitei dviese išleisdavom 100 eurų., t. y., ir pagrindinis maistas, ir gėrimai, ir skanumynai, ir prekės pasilepinimui. Viskas tam maiše būdavo už 100 eurų. Jei Lietuvoje nueisi (į parduotuvę - DELFI) su 100 eurų, tai vidury savaitės jau gali eiti ir dar tokį (prekių maišą – DELFI) nusipirkti už 100 eurų. Nes Lietuvos parduotuvėse kainos yra kažkoks kosmodromas . Čia ne vien kalafijorai (brangūs - DELFI), čia bet kas netelpa į jokius proto rėmus“, - stebisi pašnekovas.
Ne visiems aviacijos specialistams taip sekasi
Anot K. Statkaus, šiuo metu dirbamo darbo sąlygos Lietuvoje prilygsta vakarietiškoms, tačiau tokios darbo sąlygos prieinamos toli gražu ne visiems specialistams. DELFI kalbintas, tačiau prisistatyti tikruoju vardu ir pavarde nenorėjęs orlaivių techninės priežiūros inžinieriumi Lietuvoje dirbęs Vitalik (vardas ir pavardė redakcijai žinomi) tikina, kad dideli atlyginimai aviacijoje tėra mitas. Anot jo, gerai uždirba tik vadovai ir sunkiai pakeičiami specialistai. Pašnekovas taip pat atkreipia dėmesį, kad specialistai iš Lietuvos sprunkta ne tik dėl pinigų.
„Žmonės kaip ir norėtų grįžti, bet juos atbaido ne tik mažesnės algos, gąsdina ir įsišaknijusi nepagarba darbuotojui. Užsistovėjusi sovietinė darbo kultūra varo lauk. Šūkavimai, rėkavimai ant darbuotojo. Visos tos sąlygos sukelia nepasitenkinimą, nusivylimą ir į darbą eini kaip į kančią. Ir ne dėl pinigų išvažiuoji, o dėl to, kad jautiesi toks pastumdėlis, kuris niekam nerūpi“, - sako Vitalik.
Šiuo metu įvairiose Europos valstybėse pagal kontraktus dirbantis orlaivių techninės priežiūros inžinierius tikina, kad vakaruose vadovai rūpinasi ir gerbia darbuotojus - dėkoja už pradirbtus viršvalandžius, pasirūpina visomis darbui reikalingomis priemonėmis. Būtent tokios komunikacijos pašnekovas pasigenda Lietuvoje.
„Pavyzdžiui, Šveicarijoje darbui reikia dujokaukės, nes aviacijoje visi chemikalai, su kuriais dirbi, sukelia vėžį. Jei reikia padaryti darbą, tau duoda naują dujokaukę. Padarai darbą ir ją arba išmeti, arba pasilieki. Lietuvoj per brangu yra nupirkti dujokaukes, yra nupirktos dvi dujokaukės 50 – iai žmonių ir gripo sezono metu visi jomis turi naudotis, nes įmonėms per brangu (darbuotojus – DELFI) aprūpinti personalinėmis apsaugos priemonėmis. Yra taupoma darbuotojų sveikatos sąskaita, tasi labai nervina“, - piktinasi pašnekovas.
Pasak jo, Lietuvoje nesertifikuotas orlaivių mechanikas į rankas gali gauti apie 600 eur. Norint tapti sertifikuotu mechaniku reikia turėti bent 5 metų darbo patirtį ir išlaikyti galybę egzaminų. Tokie specialistai gali uždirbti nuo 1000 iki 2000 eur.
„Užsienyje yra nedidelis skirtumas tarp mechaniko ir sertifikuoto mechaniko. Vokietijoj, Olandijoj, mechanikas gauna 1800 eur., o sertifikuotas apie 2200 eur. Pas mus daugiausiai dirba paprasti mechanikai, pavyzdžiui dirba 10 mechanikų ir 2 sertifikuoti. O 600 eur. algą dar moka patyrusiems mechanikams, kurie ateina šviežesni, jiems tiek nemoka, juos išnaudoja ir jie išsilaksto, nes bet kur kitur nuėję gali gaut daugiau“, - įsitikinęs vyras.
Tarp Lietuvos specialistų, pastebi jis, labai populiaru išvažiuoti pagal kontraktus, padirbėti užsienyje nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių. Tokie specialistai esą per mėnesį uždirba nuo 5 iki 9 tūkst. eur.
Kad su mechanikais situacija yra problematiška sutinka ir K. Statkus. Pasak jo, orlaivių mechanikai yra specialistai, kurie 5 metus praleido mokydamiesi universitete ir į savo išsilavinimą investavo labai daug pinigų, todėl nori kuo greičiau uždirbti dideles algas.
„Mechanikas pasižiūri Lietuvos darbo skelbimus ir pasižiūri Vokietijos darbo skelbimus. Kodėl jis žiūri tuos skelbimus? Nes jam skristi iki ten 2 valandos, alga yra greičiausiai tris sykius didesnė, darbo sąlygos daugmaž panašios. Tada žmogus galvoja, ką daryti. Ar bėgt paskui pinigus ir užsienyje užsidirbti, ar geriau truputį mažiau uždirbti ir sėdėti namie“, - tikina K. Statkus.
Anot Vitalik , nors orlaivių mechanikų darbas yra labai atsakingas, Lietuvoje demotyvuoja ir tai, jog ši veikla yra nepakankamai vertinama, esą vadovybė į tokius specialistus žiūri kaip į eilinius juodadarbius ir stengiasi kuo daugiau sutaupyti. Pašnekovas įsitikinęs, kad dėl to kenčia darbų kokybė ir aviacijos sauga.
Aukštos kvalifikacijos migrantai vertinami
Tarptautinių santykių ir politikos mokslo instituto (TSPMI) dėstytojos Dovilės Žvalionytės teigimu, darbdaviai į nekvalifikuotus darbuotojus grįžusius iš emigracijos dažniausiai žvelgia neigiamai arba neutraliai, tačiau kita situacija yra kalbant apie kvalifikuotus darbuotojus.
„Mes darėme tyrimą ir klausėme darbdavių, ar jie būtų linkę priimti grįžtančius, dėl to kad jie turi užsienyje įgytos patirties ir naujų žinių. Vis dėl to didesnė dalis darbdavių nebuvo linkę teikti prioriteto migrantams. Tyrmai neparodė, kad tokia patirtis padėtų Lietuvoje. Darbdavių nuomonė labiau neutrali, o kalbant apie žemesnės kvalifikacijos žmones, labiau neigiama“, - sako D. Žvalionytė.
Tačiau ji išskyrė labai aukštos kvalifikacijos žmones, kurie yra įgiję konkrečios įmonei reikalingos patirties, galinčios darbdaviui padėti vystyti verslą. Taip pat tokie žmonės grįžta su ambicijomis padėti Lietuvai, kažką sukurti, kad joje būtų geriau gyventi.
„Aukštos kvalifikacijos žmones gali traukti ne mažesnės, o gal net didesnės galimybės Lietuvoje, iš įvairių pasakojimų matosi, kad nors turėdami geras karjeros galimybes užsienyje, Lietuvoje mato prasmę kurti kažką naujo, naują verslą arba tiesiog gauna pasiūlymą užimti labai aukštas pareigas Lietuvoje, kuriomis iš esmės išsiskirsi iš konteksto, o užsienyje dirbi labiau įprastesnį, kad ir labai gerai apmokamą darbą“, - apie savo atliktą grįžtančių migrantų tyrimą pasakoja D. Žvalionytė.
K. Statkus tikina, kad jų įmonėje grįžę emigrantai yra labai laukiami ir vertinami. Anot jo, emigracijoje žmonės įgyja labai reikalingos patirties, jie puikiai išmoksta užsienio kalbą, be to supranta, kaip bendrauti su ten gyvenančiais žmonėmis, išmano verslo komunikaciją.
„Žmogus Lietuvoje baigęs universitetą ir nebuvęs užsienyje neišmano daugelio dalykų. Ir kai toks žmogus paskambina klientui, verslo santykiai iškart yra prastesni, nes vakarietis yra baugštus žmogus, jis nori daryti taip, kaip yra įpratęs. Ir jei nešneki, nebendrauji ir nenaudoji tokių frazių, kurias jie naudoja kasdienybėje, jie į tave žiūri kaip į užsienietį. O kai, pavyzdžiui, aš paskambinu į Britaniją ar Airiją ir pradedu šnekėt taip, kaip jie šneka kasdienybėje, iškart kitas reikalas. Jau pusė darbo nudirbta ir reikia tiesiog parduoti produktą. Tie dalykai ateina su patirtim ir ateina būtent iš pabuvimo tenai“, - apie emigracijoje įgytos patirties privalumus pasakoja K. Statkus.
Jis taip pat priduria, kad žmonės užsienyje įgauna drąsos, kurios lietuviams labai trūksta: „Lietuvoje žmonės kažkokie baugštūs, bijo, ką kiti pagalvos. Užsienyje nėra tokių dalykų. Ten esi tu, tavo poreikiai ir tu stengiesi kuo daugiau pasiekti dėl savęs. Ten supranti, kad viskas įmanoma, tada nebijai pasakyt žodį garsiau, nebijai išsiskirt iš kitų su kitokia nuomone“, - sako K. Statkus.
Pašnekovas rekomendavo emigracijoje esantiems lietuviams nuolat sekti darbo skelbimus ir ieškoti gero darbo.
„Aš nešneku apie kažkokią kaimo kontorą, kur duoda ketvirtį minimalios algos ir sako – grįžk namo. Tarptautinių kompanijų Lietuvoje daugėja, netgi mes ieškome žmonių, pagrindinė problema, kad žmonės nemoka anglų kalbos ir daug kas nesupranta vakarietiško mentaliteto“, - sako K. Statkus.
