Iki ašarų jautri šiaulietės išpažintis, kodėl ji ryžosi įsivaikinti mergaitę

 (40)
Dauguma žmonių, paklausti apie įsivaikinimą, susigūžia arba užjaučia tėvų netekusius vaikus. Tačiau retas kuris pasako, kad norėčiau ir galėčiau įsivaikinti vaiką, kuris glaudžiasi kūdikių ar vaikų globos namuose. Galbūt giliai širdyje neturintys vaikų tėvai norėtų įsivaikinti, bet nedrįsta žengti pirmo žingsnio. Lina Vaičiuvienė iš Šiaulių rajono Naisių miestelio šiemet išdrįso įgyvendinti savo svajonę. Moteris tikisi, kad jos nuoširdus pasakojimas įkvėps geriems darbams.
Iki ašarų jautri šiaulietės išpažintis, kodėl ji ryžosi įsivaikinti mergaitę
© Asmeninio archyvo nuotr.

Svajonė, kuriai buvo lemta išsipildyti

Aš turiu vaikų ir šeimą, bet visada norėjau padaryti laimingu nors vieną vaiką iš kūdikių namų. Svajonė buvo tokia stipri, kad atradau ir drąsos ir ryžto. Todėl norėčiau pasidalinti savo patirtimi ir padrąsinti lietuvius įsivaikinti likimo nuskriaustus vaikučius. Juk įvaikintas vaikas yra laimingas vaikas, nes turi mamą ir tėtį, kurių taip trūksta, kai norisi pasiguosti ar prisiglausti.

Mano motyvas globai buvo socialinis jautrumas ir noras padėti tėvų netekusiems vaikams. Gal motyvą globai nulėmė dar ir tai, jog pati 15 metų tapau našlaite, netekau tėvelio. Brolių ir seserų neturėjau, mama taip pat jauna išėjo anapilin. Žinau, kaip sunku vienai kabintis į gyvenimą, todėl visada stengiausi padėti kuo galiu kitiems, patyrusiems panašią dalią. Aš ir mano šeima priklausome paprastų, draugiškų žmonių grupei, kuri vadinasi Naisių bendruomenė. Nutekėjau į Naisius iš Kretingos miesto ir gyvenu čia jau 17 metų.

TAIP PAT SKAITYKITE:
26 nėštumo savaitę pagimdžiusi Asta - atvirai apie tai, ką teko patirti
Kokių kalėdinių tradicijų laikosi Dianos Dargienės šeima?

Dirbu Šiauliuose prekybos srityje, kur jaučiuosi lyg žuvis vandenyje. Man labai patinka bendrauti su klientais, kurių dauguma per 20 metų yra tapę artimais pašnekovais. Jie žino, kad gali pas mane ne tik nusipirkti,bet ir išsikalbėti. Visada juos išklausau,paguodžiu ar patariu. Prieš penkias dienas atšvenčiau 40-ąjį jubiliejų, bet jaučiuosi kaip jauna mama, tik su patirtimi.

Mano vyras Remigijus už mane vyresnis šešeriais metais, gyvena Naisiuose jau 30 metų, dirba statybose. Auginame du sūnus, aukštus kaip ąžuolus ir pavyzdingus moksluose. 17 metų Lukas mokosi Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazijoje, kur įgis akordeonisto specialybę. O jaunėlis, 15 metų Ričardas, ketverius metus grojęs akordeonu, pajuto, kad traukia krepšinis, todėl dabar mokosi Šiaulių Simono Daukanto gimnazijoje. Esu visuomeniška, dalyvauju Naisių kultūrinėje veikloje, esu subūrusi Naisių moteris į mezgėjų klubą.

Šeimos šventė kūdikių namuose ir lemtingoji pažintis

Jau metai, kaip mes mezgame kojines, pirštines ir kepurėles Šiaulių kūdikių namų vaikams. Kodėl būtent jiems? Nes mokomės megzti darydamos mažus gaminius, kurie greičiau atliekami. O kam, jei ne kūdikiams dovanoti mažas kojines ar pirštines? Taip gimė idėja globoti tėvų šilumos stokojančius vaikus, kad nors per mezginius perduotume jiems savo rankų šilumą. Mūsų nuopelnai buvo įvertinti ir mezgėjų klubą pakvietė į kūdikių namų organizuojamą Šeimos šventę. Būtent šventės metu aš pirmą kartą pamačiau būsimą dukrytę. Tai buvo graži gegužės 17 dienos popietė, kurios metu džiaugėmės vaikų atliekama programa ir galimybe padovanoti pilną dėžę nertų kepuraičių vasarai.

Nauji namai, nauji kvapai, viskas nauja nuo lovytės iki žaislų, darė didelį įspūdį. Ji bijojo kažkur ne ten atsisėsti, kažką neleistino paimti. Tačiau praėjo savaitė ir mažylė apsiprato naujoje aplinkoje
Lina Vaičiulienė

Kai dabar atsimenu skrupulingą ruošimąsi tai šventei, tai suprantu, kad mano pasąmonė nujautė apie svarbų gyvenimo įvykį. Svečiams ir vaikučiams buvo išdalintos raudonos popierinės širdutės, kurias šventei besibaigiant turėjome sukabinti ant gyvatvorės. Skubėjau fotografuoti savo mezgėjas, kurios kabino širdutes. Kol pastebėjau mažą mergytę, laikančią širdutę ir prašančią manęs padėti jai užkabinti. Kaip simboliška, juk širdutė yra meilės simbolis ir šitą simbolį ji duoda man į rankas su prašymu akyse "Padėk". Paėmiau ją ant rankų ir iki pat šventės pabaigos ji manęs nebepaleido. Tą minutę man akys atsivėrė ir aš staiga supratau, kad ji yra būtent tas likimo man siųstas vaikas, kuris pats mane išsirinko. Savo įspūdžius papasakojau vyrui ir jis patarė nebedelsti su įsivaikinimu, kai pasitaikė tokia proga.

"Mergaitė išsirinko mus pati"

Sena svajonė turėti ne tik du sūnus,bet ir dukrytę išsipildė netikėtai. Pirmą kartą apie tai su vyru pasvajojome prieš penkerius metus, bet visada žinojome, kad tai nebus mūsų biologinė duktė. Mūsų svajonė buvo padaryti bent vieną vaiką laimingą ir paimti jį į savo šeimą iš kūdikių namų. Sunkiausia yra išsirinkti vaiką iš gausybės norinčių turėti tėvelius. Čia mums pasisekė, nes mergaitė išsirinko mus pati. Tada jai buvo 2 metai ir 5 mėnesiai, būtent apie tokio amžiaus dukrytę visada svajojome. Kitą dieną po šventės aš buvau pirma lankytoja pas kūdikių namų direktorę.

Išsakiau jai savo norą ir įvardijau mergaitę. Pirmieji žingsniai link globos man nekainavo daug laiko ar nervų, nes sutikau daug geranoriškų žmonių, padėjusių greitai sutvarkyti gausybę dokumentų. Tuo metu, kai aš sutikau savo mergytę, vyko teismas biologinei mamai ir reikėjo greitai suteikti vaikui statusą. Aš atsiradau reikiamoje vietoje tinkamu laiku ir tokį sutapimą vadinu likimo dovana.

Užtruko beveik mėnuo, kol galėjome mergaitę parsivežti namo. Kiekvieną sekmadienį lankydavau mažylę, pradžiugindama ją tai savo megztu zuikiu, tai sodo braškėmis. Pirmieji mudviejų susitikimai buvo nedrąsūs. Mažylė juto mano sutrikimą ir susikaustymą, todėl buvo su manim nekalbi. O aš negalėjau patikėti, kad štai vedžioju mergytę, kurią už dviejų savaičių galėsiu parsivežti į savo šeimą. Bendravimo ledai ištirpo, abiejų nerimas pasitraukė po antro ir kitų susitikimų.

Mergytė jautėsi saugi ant mano rankų, jai patiko liesti mano veidą ir nagrinėti rūbus, lyg tokiu būdu stengtųsi įsiminti, kas kitą kartą vėl ją aplankys. Mažylei patiko kalbėti apie naujus namus, kur jos laukia tėtis, broliai ir močiutė.

Svarbus artimųjų palaikymas

Apie įsivaikinimą sūnums pranešėme kitą dieną po apsisprendimo. Jie nustebo ir šiek tiek išsigando, kad taip netikėtai atsiras namuose mažas vaikas, kuris galbūt verks naktimis, neleis miegoti. Nuraminau juos pažadėdama, kad niekas jų gyvenime nepasikeis, išskyrus begalinį džiaugsmą, kurį patirs turėdami sesę.

Iki ašarų jautri šiaulietės išpažintis, kodėl ji ryžosi įsivaikinti mergaitę
Šeima stengėsi kuo dažniau glausti, myluoti ir leisti laiką kartu su mergaite, kad ji pasijustų saugi ir rami naujuose namuose.
© Asmeninio archyvo nuotr.

Su mumis gyvena anyta, kuri sužinojusi, kad rytoj namai atjaunės, patyrė lengvą šoką. Ji bandė prieštarauti, kad jos neatsiklausėme. Bet žinojome, kad išvydusi mažylę, ją pamils ir priglaus kaip savą, nes yra švelni ir gera močiutė. Taip ir buvo, kad iš pat pirmų minučių mergytė nuginklavo anytą savo lipšnumu, meilumu ir smalsumu. Jos ėjo kartu į daržą, rinko obuolius, uogas, viską darė kartu.

Pirma diena namuose

Ir štai išaušo birželio 23-oji, Joninių išvakarės, kai į mūsų namus įžengė dukrytė. Tik iškelta iš mašinos kėdutės, ji puolė tėčiui į glėbį, lyg seniai būtų jį pažinojusi. Apsikabino, davė bučkį mano vyrui, pasitikusiam vaiką su drebančia širdimi. Man iš šalies stebint ši meilų susitikimą, darėsi graudu ir lengva širdyje. Vyras buvo pirmasis, atvėręs mažylei mūsų namų duris ir pervedęs per slenkstį. Aš sekiau iš paskos ir baltai pavydėjau tam nejučia atsiradusiam tėvo ir vaiko ryšiui. Vyras vos slėpė džiaugsmo ašaras,k ai mergaitė pavadino jį „tėtuku" , o mane „mama". Tas stebuklingai greitai atsiradęs artumo ryšis atrodė lyg būtų buvęs seniai, tik laikinai kažkur pradingęs, kol mergaitė gyveno kūdikių namuose.

Yra didelis skirtumas tarp kūdikių namuose sugaudytos auklėtojų po trupinį visiems vaikams dalijamos meilės ir visos šeimos beribės meilės. Mažylė įnešė į mūsų namus jausmų atgimimą, sustiprino artimųjų ryšį kasdieniniais apsikabinimais ir užtvirtinimu „Aš jus visus myliu".
Lina Vaičiulienė

Nauji namai, nauji kvapai, viskas nauja nuo lovytės iki žaislų, darė didelį įspūdį. Ji bijojo kažkur ne ten atsisėsti, kažką neleistino paimti. Tačiau praėjo savaitė ir mažylė apsiprato naujoje aplinkoje, kur turėjo tėčio sukonstruotą smėlio dėžę, sūpynes, vandens baseiną, paspirtuką, gausybę žaislų. Didžiausias mano laimėjimas pirmą savaitę buvo mergytės draugystė su naktipuodžiu ir atsisveikinimas su sauskelnėmis.

Pasiėmiau mėnesį atostogų, kad galėčiau betarpiškai būti šalia, kol mergaitė apsipras. Mano įprastinę rutiną pakeitė iš kūdikių namų nusistovėjęs režimas, kurio nenorėjau keisti, nes vaikas ir taip patyrė stresą pakeisdamas aplinką. Ėjome pietų miego, jai įprastomis valandomis valgėme, žaidėme. Kūrėme artimą mamos ir dukros ryšį dažnai apsikabindamos, pasakydamos viena kitai „myliu tave".

Maži džiaugsmai ir didelė laimė turėti šeimą

Vaikui labai svarbus saugumo jausmas ir žinojimas, kad ši šeima daugiau niekada nepaliks, nenuskriaus. Kas vakarą prieš miegą mano sekamos pasakos stiprino prieraišumą.

Nuo pirmos dienos mergaitė užmigdavo apsikabinusi mano megztą zuikį ir nepaleisdavo mano rankos, kol neužmigdavo. Žinojau, kad jos nesaugumo jausmas pradings,k ai aš tapsiu nuspėjamu ir patikimu žmogumi vaiko gyvenime. To siekiau daug ir nuolat bendraudama, įtraukdama vaiką į namų ruošos darbus. Tiek virtuvėje, tiek darže tvarkėmės kartu.

Iki ašarų jautri šiaulietės išpažintis, kodėl ji ryžosi įsivaikinti mergaitę
Pirmosios dienos naujuose namuose apsiėjo be didelio streso.
© Asmeninio archyvo nuotr.

Kiek laimės patyrė mažylė, galėdama maišyti tešlą blynams ar laistyti agurkus. Kiek pasitikėjimo savim ir džiaugsmo jai teikė tėvų ir brolių pagyrimai, išmokus apsiauti batus, apsirengti. Kiekvienas dukrytės išmoktas eilėraštis ar įveikta dėlionė buvo palydima šeimos ovacijomis ir dovanėlėmis. Gaudama iš mūsų daug dėmesio ir meilės, jos pačios meilė savo naujai šeimai veržėsi kaip paukštis į laisvę iš narvelio. Dėkojame apvaizdai už kiekvieną kartu džiaugsme praleistą dieną.

Neįkainojamas yra sūnų bendravimas su sesute, kai jie moko ją ne tik pirmųjų raidžių ar skaičių, bet ir neužmiršta ją prajuokinti mėtydami į orą ar žaisdami gaudynių. Yra didelis skirtumas tarp kūdikių namuose sugaudytos auklėtojų po trupinį visiems vaikams dalijamos meilės ir visos šeimos beribės meilės. Mažylė įnešė į mūsų namus jausmų atgimimą, sustiprino artimųjų ryšį kasdieniniais apsikabinimais ir užtvirtinimu „Aš jus visus myliu".

Visus savo vaikus mylime vienodai

Štai dėl ko skatinčiau kuo daugiau žmonių įsivaikinti, nes jūs pasijausite laimingesni, tuo pačiu padarydami laimingu globojamą vaiką. Buvo žmonių,kurie mūsų klausė: „Ir kam jums reikia svetimo vaiko?" Jiems atsakydavau, kad mano šeima neskirsto vaikų į savus ir svetimus, auginame vienodai mylėdami.

Gausi mūsų giminė priėmė mergaitę kaip savą, seniai lauktą, sveikino mus už ryžtą. Nuo pirmų dienų nesusidūrėme su jokiais bendravimo sunkumais, nes mažylė pati kūrė su mumis artimą ryšį, buvo ir tebėra gera, protinga, meili. Tokios lengvos globos net nesitikėjome, buvome pasiruošę sunkumams, kai nepavyksta rasti kelio į vaiko širdį.

Į klausimus, ar nesigailite savo laisvo laiko, kurį aukojate mažam vaikui, atsakome, kad dukrytė – didelė dovana mums. Globotinės dėka gavau visą mėnesį atostogų, reikalingų darželio paieškoms ir adaptacijos periodui.  Be to, tas atostogas išnaudojome poilsiui pajūryje, pažintinėms kelionėm į delfinariumą, jūrų muziejų, Kretingos turistinėm vietovėm ir giminėm aplankyti.

Mergaitės patirti įspūdžiai kelionėje su kateriu ar zoologijos sode matyti gyvūnai prisimenami jos iki šiol. Tarp mūsų ir dukrytės užsimezgusį šiltą emocinį ryšį išlaikome besąlygiškai priimdami vaiką tokį, koks jis yra ir būdami jautrūs jos poreikiams. Gerbdama vaiko jausmus, atsargiai naudoju informaciją apie jo praeitį. Kiekvieną vaiką pažeidžia išsiskyrimas su biologine šeima. Ji dar maža, bet jau suvokia, ką reiškia žodis „įvaikinta".

Nepalaikau ryšio su biologine šeima, nes ruošiantis įsivaikinti tai bereikalingos skaudžios emocijos. Tik suradau mūsų mergaitės biologinę sesę, gyvenančią globėjų šeimynoje.
Lina Vaičiulienė

Mergaitei buvo metukai, kai ją atskyrė nuo biologinės šeimos. Jos gyvenime keitėsi namai, socialiniai darbuotojai, todėl jos praeitis gali pasimesti. O kai vaikas pameta savo praeities takelį, jam gali būti sunku socialiai ir emocionaliai vystytis. Todėl užrašinėju svarbius dukrytės gyvenimo įvykius į dienoraštį-albumą. Vienintelis praeities turtas yra kūdikių namų dovanotos nuotraukos. Biologinės šeimos nuotraukų trūkumą kompensuojame filmuodami pirmuosius mergaitės žingsnius naujuose namuose, krikštynų iškilmes ir išvykas su šeima. Aprašau dukrytės patirtus įspūdžius, pradėjus lankyti lopšelį-darželį. Noriu, kad žinotų, kas ji ir iš kur, kad vėliau netektų išgyventi tuštumos viduje.

Iki ašarų jautri šiaulietės išpažintis, kodėl ji ryžosi įsivaikinti mergaitę
Mergaitės krikštynose dalyvavo biologinė sesutė, kuri auga globėjų šeimynoje.
© Asmeninio archyvo nuotr.

Nepalaikau ryšio su biologine šeima, nes ruošiantis įsivaikinti tai bereikalingos skaudžios emocijos. Tik suradau mūsų mergaitės biologinę sesę, gyvenančią globėjų šeimynoje. Labai jautru buvo stebėti sesių susitikimą mūsų mergytės krikštynose. Pažadėjau ir toliau puoselėti seserišką ryšį, nes mačiau kaip labai vyresnėlei reikalinga mažoji sesutė. Dabar laukiame Kalėdų, nes tada ne tik švęsime dukrytės gimtadienį, bet ir vešime dovanų jos sesei.

Motinystė suteikė stiprybės

Globos statuso mums nepakanka dėl kelių priežasčių. Ruošiamės įsivaikinti mergaitę, tokiu būdu sulaužydami aplinkinių stereotipus, kad globojame dėl skiriamų vaikui išmokų. Tačiau dar svarbesnis skirtumas tarp globos ir įsivaikinimo yra tas, kad sprendimus dėl vaiko priims ne socialiniai darbuotojai, o tėvai lems vaiko ateitį. Padėsime atsiskleisti mergaitės gebėjimams, kurie galbūt pravers siekiant perspektyvios ateities. Ugdydami pasitikėjimo jausmą globojamai mergaitei suteiksime pasirinkimo laisvę veikloje, kuri jai būtų miela. Vaikų gabumų puoselėjimas yra vienas svarbiausių mūsų su vyru gyvenimo tikslų. Vaikai yra tas gyvenimo variklis, kuris užveda padaryti neįmanomus dalykus vaikų labui.

Iki ašarų jautri šiaulietės išpažintis, kodėl ji ryžosi įsivaikinti mergaitę
Daugiavaike mama tapusi Lina savo pavyzdžiu bei papasakota istorija nori paraginti žmones nebijoti įsivaikinti – padaryti gerą darbą ir vaikui, ir sau.
© Asmeninio archyvo nuotr.

Aš jaučiu, kad motinystė padarė mane stipria ir pilnaverte asmenybe. Todėl kviečiu išgirsti likimo nuskriaustų vaikų prašymą: „Padėkite mums užaugti šeimoje". Išdrįskite žengti įsivaikinimo keliu,nes apgaubdami vaikus šeimos meile, jūs praturtinsite ne tik savo moralę, bet ir Lietuvą pilnaverčiais žmonėmis.

Žinote gražių istorijų, įkvepiančių pavyzdžių, kuriais norėtume pasidalinti su mumis? Laukiame jų el. paštu tavovaikas@delfi.lt.

Tavovaikas.lt
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją