„Laikas yra svarbiau nei pinigai. Jeigu neturėtume laiko, kam mums išvis būtų reikalingi pinigai?“ , - retoriškai klausia I. Stasiulytė. Pasak aktorės, svarbiausia yra jausti, kad gyveni, nes kitu atveju „visi geležiukai ir popieriukai netenka prasmės“. I. Stasiulytė atskleidžia, kur mėgsta išleisti uždirbtus pinigus ir ką visąlaik galima atrasti jos rankinėje.
- Vaidinate teatre ir kino filmuose, dalyvaujate įvairiuose projektuose. Kaip investuojate į save, žinodama, kad jus stebi tūkstančiai žmonių?
Dalį pinigų aš atsidedu tam, kad tobulinčiau save. Pavyzdžiui, įvairiems seminarams, vidinėms praktikoms. Dabar pradėjau studijuoti geštalto psichoterapiją, man tai labai įdomu. Mane apskritai traukia psichologija. Tai yra vidinis darbas su savimi. Juk makiažu ne visada prisidengsi, svarbu save gerai pažinoti. Negaliu tiksliai pasakyti, ar tam išleidžiu labai daug pinigų, bet tokiems dalykams man jų negaila.
- Kalbant apie išvaizdą, ar daug išleidžiate pinigų tam, kad gerai atrodytumėte?
Man svarbiausia jaustis komfortiškai. Jei užsimanau kažko, aš ir noriu tai turėti. Man patinka gražūs dalykai. Tačiau nesakyčiau, kad esu nuo to priklausoma. Tikrai neišlaidauju ir neskiriu didžiulių sumų prabangiems dalykams, rūbams ar labai brangiai kosmetikai. Tam neskiriu ir daug dėmesio. Žinoma, jeigu jaučiu poreikį ir noriu turėti vieną ar kitą daiktą, tikrai nesistengiu savęs varžyti.
- Dažnai girdime, kad aktoriams, ypač teatro, sunku pragyventi. Ar iš tikrųjų visi aktoriai vargšai?
Yra ir vargšų, yra ir ne vargšų. Tačiau negaliu pasakyti, nuo ko tas priklauso. Gal nuo karmos. Mano atveju, karma yra sėkminga.
- Kai gaunate pasiūlymą vaidmeniui, kurioje vietoje jums yra pinigai?
Ne kartą esu dirbusi be atlygio tik todėl, kad man patiko režisierius, jo mąstymas, idėjos ir aš jį palaikiau. Nemokamai esu dirbusi ir televizijoje, nes man patiko projektas.
Tačiau laikui bėgant supranti, kad pinigai yra energija. Aš skiriu daug dėmesio savo profesijai, atsiduodu žmonėms. Anksčiau kuklindavausi, kai reikėdavo pasakyti sumą, kurią norėčiau gauti už atliktą darbą.
Dabar tai darau drąsiau ir užtikrinčiau, nes žinau, kad jeigu kažką duodi, turi gauti ir atgal. Tai yra normalus dalykas ir nėra nieko gėdingo prašyti didesnės sumos. Taip tu įvertini save. Atsisakyti to kuklumo man padėjo koučerė. Pinigai juk yra atlygis už darbą, kurį padarome.
- Kam niekada negailėtumėte pinigų?
Dovanoms. Man patinka per dovanas išreikšti meilę, susižavėjimą, pagarbą. Tam niekada negaila pinigų. Bet negalėčiau pasakyti, kokią brangiausią dovaną esu nupirkusi, nes brangumas matuojamas ne pinigais. Jeigu aš turėčiau finansinę laisvę dovanoti automobilius, tai gal taip ir daryčiau. Vis dėlto dovanos nebūtinai turi būti brangios, aš, pavyzdžiui, draugų prašau, kad iš kelionių man parvežtų akmenų.
- Ar esate nusipirkusi daiktų, kurių taip niekada ir nepanaudojote?
Nemanau, kad turiu tokių pirkinių. Viską, ką nusiperku, anksčiau ar vėliau vis tiek panaudoju. Tiesa, koks nors daiktas mano namuose gali ilgai prastovėti nepanaudotas, bet galiausiai ateina ir jo eilė. Nors negalėčiau pasakyti, kad kaip pirkėja, visada elgiuosi racionaliai. Pavyzdžiui, būna, kad pamatau kokią nors suknelę ar šiaip keistesnį dalyką, nusiperku kokį rūbą, nors net nežinau, kur jį panaudosiu. Jis kabo spintoje, bet atsiranda vaidmuo, kuriam tas rūbas idealiai tinka.
- Kokių turite silpnybių?
Jaučiu silpnybę saldainiams. Rankinėje jų visada turiu. Ir kolegos žino, kad dėl saldumynų reikia kreiptis į mane. Gal viso atlyginimo saldainiams ir neišleisčiau, bet didelę dalį tai tikrai. Saldumynus aš perku kiekvieną dieną. Tikrai esu gerbėja ir atėjusi į parduotuvę, galiu išpirkti viską.
