- Kaip manote, kodėl mūsų visuomenėje vis dar daug moterų nepajėgia savarankiškai tvarkyti savo gyvenimo, nesugeba gyventi neglobojamos: iš pradžių tėvų ar mamos, paskui ieško vyro? Pasitaiko net kelis aukštuosius baigusių moterų, kurios neįstengia savarankiškai susirasti darbo, gyventi neglobojamos. Kuo gresia toks nesavarankiškumas?
- Savarankiškumas man pirmiausia reiškia nepriklausomybę, galimybę pačiai priimti sprendimus ir veikti. Savarankiškumas yra ir atsakomybė už savo veiksmus, už rezultatus. Ir aš paklausčiau šiek tiek kitaip: ar visos moterys nori, ar visada nori būti savarankiškos, nepriklausomos? O jei nori, ar visos gali? Ir vienareikšmiškų atsakymų į šiuos klausimus nėra. Vien jau todėl, kad moterys – ne robotai, gyvenantys pagal vieną kompiuterinę programą, o savarankiškumas, nepriklausomybė – labai reliatyvios sąvokos.
Viename kaime pažįstu vienišą močiutę, kuri pati kepa duoną, užsiaugina daržoves, kapoja malkas, renka vaistažoles, kūrena krosnį, vairuoja traktoriuką. Ji nebaigusi jokių aukštųjų matematikų ir niekada nedirbusi banko valdytoja. Bet klausk jos, ko nori, ir sužinosi, kad ji gyvenimą išmano geriau už kai kuriuos ministrus. Priklausoma tik nuo laiko ir nuo gamtos.
Išsilavinimas – labai svarbu, tačiau jis nėra vienintelis laimingas bilietas į garantuotą savarankiškumą ir nepriklausomybę. Tai tik didina galimybes patiems kurti savo gyvenimą.
- Savarankiška, tačiau vis tiek socialiai nesaugi ir neapginta. Ar toks derinys įmanomas? Kaip tai galėtų nutikti?
- Pateiksiu vieną gerą pavyzdį. Rasa viena augina dvi mergaites. Išsimokslinusi. Sukasi kaip bitė. Mokykla, darželis, darbas, namai, buitis, papildomas darbas. Viskas – ant jos pečių. Sąskaitos, remontas, viršininko kvailiojimai ir užgaidos, vaikų ligos, gendanti buities technika ir automobilis. Vienintelis jos slaptas noras – kad tik užtektų sveikatos, kad tik pati nesusirgtų.
Ar Rasa savarankiška? Absoliučiai taip. Ar saugi? Absoliučiai ne. Ir taip gyvena tūkstančiai Lietuvos moterų.
- Žmonėms būdinga padėti vieni kitiems, visuomenė ar bendruomenė irgi atlieka paramos ar pagalbos funkcijas. Tad kur toji riba, skirianti savarankišką ir nesavarankišką moterį?
- Nebrėžčiau raudonos linijos tarp savarankiškų ir nesavarankiškų moterų. Šiandien ir savarankiškai moteriai reikia pagalbos, dėmesio, patarimo. Kita vertus, padėdamas žmogui, ypač sudėtingose, jautriose situacijose, gali ir pakenkti. Tokiais atvejais esu už profesionalią, savo darbą išmanančių specialistų pagalbą.
Man pavyzdys – socialinio darbuotojo specialybė. Neužmirštu vienos studentės žodžių: „Socialinis darbas – pokyčių profesija, tai darbas su žmogumi ir jo skauduliais bei džiaugsmais. Norint dirbti tokį darbą reikia gilintis į socialinio darbo subtilybes, pažinti save, kad galėtum pažinti šalia esantį“. Todėl šiandien turime kelti socialinio darbuotojo, psichologo prestižą, gerinti jų darbo sąlygas. Juk socialinių paslaugų organizavimas ir teikimas – viena iš pagalbos priemonių. Kuo daugiau išplėtosime paslaugas arčiau gyvenamosios žmogaus vietovės, suteiksime žmonėms informaciją, tuo labiau galėsime padėti moterims, kurioms reikalinga pagalba nugalėti baimes ir nepasitikėjimą savo gebėjimais.
- Ką palinkėtumėte mamai, auginančiai dukterį: ką ji turėtų daryti, kad jos dukra augtų savarankiška?
- Pritariu teiginiui, kad yra trys pagrindiniai būdai, kuriais turime auklėti savo vaikus. Pirmas būdas – pavyzdžiu, antras – pavyzdžiu, trečias – pavyzdžiu. Todėl veikla kartu, problemų aptarimas ir sprendimų paieška, tiesiog nuoširdus bendravimas – tai kelias į savarankišką ir saugų kelią.
Visi vaikystėje esame kyštelėję pirštuką prie liepsnos. Netrukdykime, bet būkime šalia, kai vaikas norės paliesti ugnį. Panašiai patarčiau ir moteriai: nėra geresnio savarankiškumo mokytojo už asmeninę patirtį.
Politinė reklama bus apmokėta iš LSDP rinkiminės sąskaitos
Užs. Nr. 2016-DJ-04/1