Nebūtų dėl to kilę jokios bėdos, nes šiaip ar taip mes visi Lietuvoje esame išauklėti ir tebesame auklėjami pedagoginiais metodais, kurie yra paremti ne diskusiniu („kaip manai, kodėl yra taip?“), o dogmatiniu principu („sakau taip, vadinasi, taip ir yra“), galų gale, tokia metodika yra sena krikščioniška tradicija (o kaip kitaip buvo įmanoma žmones priversti tikėti tuo, kas, anot F.Nyčės, „neturėjo nė vieno sąlyčio taško su realybe“?).
Mūsų protėviai prieš kelis šimtus metų buvo pasiruošę gyvybę atiduoti už įsitikinimą, kad Žemė yra plokščia. Ir aš augau žinodamas, kad sovietinę Tėvynę (ir tai buvo SSSR, nes Lietuvai tada buvo skirtas tik apgailėtinas „tėviškės“ statusas) PRIVALAU mylėti. Tačiau prieš kelis šimtus metų vieną trečiadienį mūsų protėviams buvo pasakyta, kad Žemė yra apvali. O man prieš 23 metus vieną antradienį buvo pasakyta, kad jau nebereikia mylėti tos šalies, kurią PRIVALĖJAU mylėti ištisus 20 metų.
Atsakymai, kuriuos išgirsdavau liaudies dainose ir politikų kalbose, žinoma, buvo šiek tiek senamadiški, ne visai įtikinantys teiginiai, kaip dabar madinga sakyti, „neparduodantys“ – matyt, todėl emigrantai ir neranda moralinių-etinių priežasčių Lietuvoje pasilikti, o ir mes ne visi savanoriškai plūstame į Vasario 16-osios mitingus. Maži vaikai į šį klausimą atsako maždaug taip: „Tėvynę reikia mylėti, nes tu čia gimei, čia gimė tavo protėviai, čia yra tavo valstybė“. Atsakymai, kurių sulaukdavau iš senų žmonių ir politikų, skambėjo taip: „Tėvynę reikia mylėti, nes už ją yra daug kraujo pralieta“ arba „ji tau tiek daug davė“.
Kitų šalių patriotinio auklėjimo patirtis taip pat ne kažin kuo padėjo. Garsiausi patriotai pasaulyje amerikiečiai teigia, kad Ameriką reikia mylėti, už tai, kad ji yra „geriausia šalis pasaulyje, nes čia visos tautos ir rasės randa savo vietą, čia užtikrintos visos žmogaus laisvės, čia yra daugiausiai galimybių praturtėti ar būti tuo, kuo nori būti“ – iš pirmo žvilgsnio, sunku taip būtų Lietuvą apibūdinti, juoba kad nejaugi tik prikimštas pilvas lemia meilę Tėvynei? Izraeliečiai savo šalį myli kaip „nacijos saugumo garantą“ ir „moralinio įkvėpimo šaltinį“ – tai mums tiktų tik iš dalies.
Nes meilė yra visai kitos kategorijos jausmas, ir paradoksalus jis tuo, kad prasmingas tampa tik tada, kai yra abipusis. Štai nuo to ir kyla ne tik emigracijos bangos, nuo to kyla visi neaiškumai ir dėl privalomos meilės Tėvynei.
Nes abipusės meilės tarp žmonių ir valdžios Lietuvoje, išskyrus trumpą Sąjūdžio laikotarpį, beveik niekada ir nebuvo, o ir iš esmės negalėjo būti. O ir meilė partijai ar valdžiai niekada nebuvo tas pats, kaip meilė Nemuno vingiui. Bet ir meilė Nemuno vingiui taip pat nereiškia, kad tas pats Nemuno vingis myli kurį nors iš mūsų, atvirai sakant, greičiau jau netgi nekenčia už tai, ką mes į jį verčiame ar kaip su juo elgiamės.
Tai iš kur ta meilė Tėvynei atsiranda, ir ar išvis ji gali būti? Pradžiai būtina prisiminti, kad toks patriotizmas, kaip mes jį suvokiame šiandien, atsirado tik XVIII amžiuje, ir, kaip tyčia, buvo monarchų bei turtingųjų išradimas – juo pasinaudojus, buvo pigiau ir lengviau sukviesti prasčiokų minias ginti kažkieno idėjas ar tikslus (kas šiandien atsimena bent vieną iš milijonų paprastų prancūzų valstiečių, padėjusių savo galvas „už Prancūziją“ laukuose nuo Lisabonos iki Maskvos? – tačiau vieną „tikrą Prancūzijos patriotą“ Napoleoną, pasiuntusį tuos milijonus atsimena kiekvienas).
Ir net ne meilė Tėvynei tiems milijonams buvo svarbiausia. „Šūdo verta ta valstybė, kurią tik savanoriai gali ginti“, – sakė SSSR maršalas K.Vorošilovas, lengva ranka pasiuntęs milijonus tiesiai į mirtį 1941 metais. „Neturi teisės gyvuoti ta valstybė, kuri nepajėgia paaukoti savo žmonių“, – sakė tas pats Napoleonas. Ir už ką mylėti tokias didingas tėvynes? Todėl nenuostabu, kad dažnam ir mūsų visada arčiau širdies buvo tipiškai senovinio rusų valstiečio požiūris į gyvenimą, aprašytas Nobelio premijos laureato Aleksandro Solženycino knygoje „Pirmajame rate“:
„Su visomis valdžiomis Spiridonas sugyveno taikiai.
Spiridono meilė buvo žemė.
Spiridono turtas – šeima.
Sąvokų „tėvynė“, „religija“ ir „socializmas“, nevartojamų kasdienėje šnekoje, Spiridonas tarsi ir nežinojo – rodės, jo ausys nepajėgia tų žodžių išgirsti, o liežuvis – ištarti.
Jo tėvynė buvo šeima.
Jo religija buvo šeima.
Jo socializmas – šeima.
O visus proto, gėrio ir amžinybės skleidėjus, rašytojus ir oratorius, vadinančius Spiridoną „Dievo atvaizdu“ (jis ir apie tai nežinojo), šventikus, socialdemokratus, visuomeninius agitatorius ir etatinius propagandistus, baltuosius dvarininkus ir raudonuosius pirmininkus, kuriems kada nors rūpėjo Spiridonas, jis tyliai, niršiai pasiųsdavo:
- Eikit jūs visi š....!“
1. Lietuva yra vienintelė vieta pasaulyje, kurioje gali pasijusti savas. Taip, žmonės aplinkui mus yra turtingesni ir skurdesni, protingesni ir kvailesni, piktesni ir linksmesni, tačiau visais atvejais jie yra savi. Čia žmonėms rūpi, kaip Tu gyveni. Jiems rūpi, ką sakai, sakytum ar sakei, užsimanęs tapti kultūros ministru. Tik čia Tu gali pasijusti išties svarbus. Šitokio jausmo jokia kita pasaulio dalis mums negali suteikti, ir neįmanoma jo nemylėti.
2. Lietuva yra neįtikėtino įkvėpimo šalis protingam žmogui. To priežastis – mūsų nacijos mažumas. Čia per vieną dieną vieno miesto vienoje gatvėje Tu gali sutikti visus iškiliausius visuomenės žmones – ir kiekvienas jų Tau gali būti įkvėpimo šaltiniu, ir kiekvienam jų Tu gali būti įkvėpimo šaltiniu. Neįmanoma nemylėti mūsų bendruomenės artumo ir jaukumo, to keisto homogeninės vienybės jausmo, kuris atsiranda tik tada, kai visi žmonės yra šalia.
3. Ir, žinoma, Lietuva visada buvo ir tebėra ištvermingų žmonių šalis. Taip, gyventi čia sunku ir nepatogu, brangu ir šalta, siaučia gripas ir erkės (net nebeturime normalaus susisiekimo su Vakarų pasauliu). Lietuvą dabar savo noru apleidžia daug žmonių (nes Tėvynė – kaip mama, anksčiau ar vėliau ji privalo paleisti savo vaikus), bet liekantieji, matyt, žino – tik čia yra vienintelė šalis, kur Tu gali įrodyti, ar esi ko vertas šiame gyvenime. Lietuviai linkę į savo CV įrašyti tai, kad „mėgsta iššūkius“. Ką gi – iššūkių Lietuvoje tiek daug, kad jiems sumažėjus net darosi neramu. Tačiau nepabėgusiems iš čia, savo ištikimiesiems vaikams, išlaikiusiems gyvenimo egzaminą Lietuva atsako visa savo meile, visais čia įmanomais rasti malonumais, visu savo dėmesiu. Čia išgyvenusio nebeįmanoma pavadinti „liurbiu“. Nes tik čia gyvenantys žmonės padarė šią šalį didinga. Nes būtent čia, o ne kažkur kitur gimsta lietuvių didvyriai, verti viso pasaulio meilės ir pagarbos.
