- Laikas, praleistas besimokant mokykloje, nepamirštamas niekam. Kokie mokytojai Jums paliko didžiausią įspūdį?
- Atmintyje ryškiausiai išlikę tie mokytojai, kurie mane pačią įkvėpė eiti šiuo keliu. Tie mokytojai, kurie man buvo pavyzdžiu, neturėjo ryšio su muzika, tačiau buvo labai aistringi savo mokomo dalyko mėgėjai. Ta aistra ir buvo esminis dalykas, įkvėpęs mane ir parodęs, kaip galima mėgautis tuo, ką dirbi.
Turėjau labai stiprią lietuvių kalbos mokytoją. Žavėjausi mokytojos tvarkingumu, jos rašysena, skaitomomis knygomis, kalbėjimu pamokos metu, gebėjimu ištransliuoti informaciją. Tai yra smulkmenos, į kurias dirbdami mokytojai patys nekreipia didelio dėmesio. Kreipiame dėmesį į visai kitus dalykus, tačiau būtent tos smulkmenos, pati mokytojos asmenybė ir jos charakterio bruožai paliko didžiausią įspūdį.
- Ilgą laiką tenka girdėti, kaip mokytojai skundžiasi atlyginimais. O kas fleitos mokytojos darbe Jus labiausiai džiugina? Ir kokių pokyčių norėtumėte?
- Šiandien Lietuvoje mokytojai dirba ne dėl atlyginimo – tai nėra jų įkvėpimas ir motyvacija. Man atlyginimas tikrai nėra pirmoje vietoje. Dirbdama pedagoginį darbą negalvoju apie pinigus ir tai sakau labai nuoširdžiai – man svarbi pati idėja.
Labiausiai džiugina tai, kad turiu galimybę ne tik kaip mokytoja, bet, visų pirma, kaip žmogus prisiliesti prie ateities. Mokytojo darbas išties yra be galo kūrybingas ir pilnas laisvės, juk gyvename laisvoje šalyje. Mums jau nebereikia norėti pokyčių, nes mes turime galimybę patys keisti. Pedagogo profesija tokia ir yra, kad ji suteikia laisvę keistis.
Šiandien pasaulis yra toks atviras! Mes turime visiškai kitokias galimybes nei prieš 20 ar 30 metų. Jei tik yra idėja, kurią noriu įgyvendinti – turiu visas sąlygas jai įgyvendinti.
- Vaikai greitai susidaro nuomonę apie mokytojus ir vieniems jaučia didesnę simpatiją nei kitiems. O kaip Jums pavyksta susidraugauti su vaikais?
Draugystė su mokiniais yra esminis dalykas. Mes neturime vaikams leisti suprasti, jog aš esu mokytojas, o tu tiktai mokinys, kad aš esu savo pozicija aukštesnis negu tu ir tu čia turėsi klausytis. Tokia galios išraiška nesuartina su vaiku, o kaip tik atitolina. Kuo labiau mokytojas stengiasi išreikšti savo galią, tuo didesnis atstumas nuo vaiko jį skiria.
Nelieka jokių sunkumų, jei tik mokytojas pasistengia su mokiniu susidraugauti, kai stengiesi vaiką pažinti, jį priimti, o ne pats save sureikšminti.
- Pastebima, kad mokytojo amžiaus vidurkis kasmet Lietuvoje tampa vis didesnis. Jūsų manymu, kaip nuo amžiaus priklauso žmogaus tinkamumas šiai profesijai?
Susiduriu su įvairaus amžiaus mokytojais ir manau, kad tai nepriklauso nuo amžiaus. Yra jaunų mokytojų, kurie jau dabar elgiasi tarsi būtų pensinio amžiaus, bet yra ir vyresnio amžiaus mokytojų, kurie tebedega aistra, kurią turi duoti vaikams, jie eina koja kojon su mokiniais ir netgi būna viena koja priekyje.
Mokytojo darbo našumas nuo amžiaus nepriklauso. Tai priklauso nuo paties žmogaus.
- Šiandien labai sunku kažkuo sudominti jauną žmogų. Kokių priemonių imatės, kad vaikai nepradėtų nuobodžiauti?
- Visų pirma, pačiam mokytojui turi būti labai įdomus jo dalykas. Kartais mokytojas įkrenta į rutiną – vakar tas pats, pernai tas pats, užpernai irgi... Tuomet jis nebeieško naujų išeičių, naujovių, kitokių medžiagos perteikimo būdų ir nesigilina į realybę, kuri jį supa. Žinoma, kad tada ir jam pačiam tas dalykas tampa neįdomus.
Vaiko nuobodžiavimas pamokos metu yra pasekmė. Tai nėra priežastis, kurią reikėtų kažkaip taisyti ir koreguoti – pirmiausia pačiam mokytojui turi būti įdomu.
Aš dirbu su kiekvienu vaiku individualiai ir galiu jautriau reaguoti į vaiko reakcijas. Nesvarbu, ar tai būtų pozityvūs išgyvenimai ar negatyvūs. Jei tik pradedu matyti, kad mes krypstame kažkur kitur, jei pastebiu stiprią emociją, mes iškart apie tai kalbamės apie tai, kaip vaikas jaučiasi pamokoje ir kaip jaučiuosi aš. Mes esame lygiaverčiai ir jeigu mūsų kažkas netenkina, mes kalbamės.
Man visiškai nėra baisu paklausti vaiko, ką ne taip darau. Aš irgi noriu mokytis, nebenoriu tų pačių klaidų daryti kitos pamokos metu ar su kitu mokiniu.
Mokiniai yra atviri ir nebijo pasakyti: šis kūrinys man nepatinka, galbūt jis man per liūdnas arba šiandien mano nuotaika visai nėra tokia, kad galėčiau šį linksmą kūrinį groti. Dėl to pamokos metu tenka daug improvizuoti.
Kad pamoka būtų produktyvi, reikia mokėti įsijausti į mokinius – tik tada pasiekiame daugiausia, ką galima iš tos pamokos pasiimti. Jei aš ignoruočiau tai, kaip vaikas jaučiasi, mokinys jaustų nusivylimą ir tai būtų nepavykusi pamoka.
- Neretai tenka išgirsti apie mokyklose vykstančias patyčias. Kokių galių pakeisti šią situaciją turi mokytojas?
- Jei mokytojas nori daryti tam poveikį, jis turėtų tai daryti savo pavyzdžiu. Santykiai ir bendravimo kultūra tarp mokytojų mokykloje atlieka didelį vaidmenį vaikų akyse.
Skaudžių patyčių atvejų mokykloje dar neteko pastebėti, bet jei vyksta kažkoks konfliktas, trintis – visada apie tai kalbamės ir kartu susėdę diskutuojame, dėl ko kilo konfliktas, kodėl mes vienaip ar kitaip pasielgiame. Toks bendravimas yra labai svarbus norint sustabdyti patyčias.
- Vaikai nebe taip dažnai sako, jog ateityje norėtų tapti mokytojais. Kaip manote, kas tai lemia?
- Tai lemia įgyta vaikų patirtis, su kokiais mokytojais jiems teko susidurti. Viena mergaitė pas mane mokėsi groti fleita. Ji išties kūrė gražią poeziją, tai buvo jos pašaukimas. Mergaitė sakė: „Žinote, mokytoja – aš labai norėčiau užaugusi būti lietuvių kalbos mokytoja. Bet aplinkoje girdžiu kalbant, kad šitas darbas mažai apmokamas, kad tas prestižas gal nėra toks aukštas.“
Jeigu tai yra tavo talentas, tavo pašaukimas, o širdyje jauti, kad tai tavo kelias – negali to ignoruoti. Šiandien ta mergaitė yra gimnazistė, pabaigusi muzikos mokyklą, vasarą praleidusi savanoriaudama su vaikais bibliotekoje. Ji vis dar sako tą patį: „Taip, aš būsiu mokytoja ir man visiškai tas pats, ką aplinkui kas kalba.“
Labai svarbu yra tai, kaip pats mokytojas projektuoja savo profesiją, ar jis jaučiasi orus, kaip savo pasirinktą kelią ištransliuoja vaikams. Jeigu menkini pedagogo profesiją ir sakai, kad tai mažai apmokamas, nuobodus ir sunkus darbas, tai išties pasakoji savo patirtį.
- Koks yra šiuolaikinių mokinių muzikalumas? Kaip apskritai jis keičiasi?
- Negalėčiau teigti, kad šiuolaikiniai vaikai yra tarsi nusileidę iš mėnulio, daugiau ar mažiau muzikalūs, kitokie. Jie yra vaikai, jie viską išgyvena ir yra muzikalūs tiek, kiek jiems suteikta prigimties.
Šiandien vaikai yra paprasti ir nereikia iškreipti, jog jie kažkokie kitokie, jog Z karta mąsto visiškai kitaip.
- Ar fleitos pamokas baigę mokiniai vėliau tęsia muzikines studijas?
- Muzikos mokykloje besimokančių vaikų tikslas nebūtinai turi būti tapti profesionaliu atlikėju. Esminis tikslas – tapti kritiškai mąstančiu muzikos klausytoju, žmogumi, kuris šalia savo pašaukimo, šalia savo ateities profesijos bus lydimas muzikos. Tikslas yra pamilti meną ir per tuos 8 metus, praleidžiamus muzikos mokykloje, išmokti paprasčiau ir įvairiau gyventi, nes muzika turi labai didelį poveikį asmenybei.
Mano, kaip mokytojos, tikslas – kad vaikutis, pabaigęs muzikos mokyklą, neparduotų instrumento ir toliau muzikuotų. Muzikuotų namie, su savo šeimos nariais, su kolektyvu universitete – kad ta muzika jį tiesiog lydėtų visą gyvenimą.
Matau, kada vaikams gerai sekasi groti, kurie turi potencialą, tačiau niekada neverčiau stoti į menų gimnaziją ir toliau mokytis groti instrumentu. Leidžiu vaikams pasirinkti savo kelią patiems.
Kadangi dirbu ne taip ir seniai, šiandien pasirinkusių tapti profesionaliais muzikantais tarp buvusių mokinių dar nėra. Tikrai dėl to blogai nesijaučiu, nes tų vaikučių, kuriuos teko mokyti ir kurie būtų pabaigę vidurines mokyklas, nėra daug. Žinau, kad iš mano pirmųjų mokinių viena mergaitė studijuoja ekonomiką Vilniaus universitete ir tikrai susitinkam ir iki šiol bendraujam. Ir tos fleitos ji nenumetė, vis dar groja.
Tapimas profesionaliais muzikantais – jų laisva valia rinktis, jų gyvenimas, jų pasirinkimas nepriimant jokių mano ar tėvų primestų projekcijų. Aš atėjau į jų gyvenimą tiesiog padėti jiems per muziką pažinti save. Muzika negali būti tikslas – tai gali būti tik priemonė, padedanti jiems augti.
- Kartais taip nutinka, kad meno mokyklą baigę ir konkrečiu instrumentu išmokę groti vaikai vėliau praranda susidomėjimą muzika ir instrumentą nustumia į šoną. Kodėl taip atsitinka ir ar dėl to reikia apgailestauti?
- Reikėtų susimąstyti, kodėl vaikas, prasimokęs šitiek laiko, viską meta. Ir tai net nėra apie profesionalo kelio pasirinkimą – jį pasirenka mažiau nei 5 proc. iš visų baigusiųjų muzikos mokyklas.
Muzikos mokyklos tikslas yra užauginti meno vartotoją. Tai, kad pabaigę muzikos mokyklas vaikai parduoda instrumentus ir nebenori į tą pusę net pažiūrėti, yra pasekmė kažko, į ką reikėtų atkreipti dėmesį ir susimąstyti, ar mes iš tiesų atliekame savo tikslą, kurį esame išsikėlę.
Mano praktikoje, kiek tenka pabendrauti su buvusiais mokiniais, jie instrumentų neparduoda. Esu girdėjusi, kad kai kurie muzikos mokyklą pabaigę vaikai mąsto, jog gali instrumentus parduoti pirmokams, nes kiekvienais metais įstoja nauji vaikučiai, kurie nori juos įsigyti. Tiesa, savo praktikoje neteko su tuo susidurti – yra buvę net taip, kad pabaigę muzikos mokyklą vaikai nusiperka visiškai naują instrumentą.
Tai yra labai įdomus reiškinys ir man, kaip mokytojai, labai smagu, kad savo instrumentų jie neparduoda, kad mane pamatę jie nepereina į kitą gatvės pusę ir kad nori bendrauti. Tai džiugina ir įkvepia pačiai daugiau mokytis, judėti, nes jei aš pati sustosiu, tai nebeatpažinsiu savo mokinių.
Tačiau jeigu vaikai nusisuka nuo muzikos vos pabaigę muzikos mokyklas, tai kelia didelį nerimą. Juk ko gi mes tada siekiame?
2014-2020 m. ES skiria investicijas muzikos, dailės, sporto ir kitų neformaliojo vaikų švietimo mokyklų infrastruktūrai tobulinti.
