Su šypsena prisimena pirmuosius žingsnius sostinėje, kai siekė svajonės – tapti žurnalistu. E. Žičkus sako, kad tai – puiki gyvenimo patirtis, bet net ir tiek metų praėjus, įkūrus prodiuserinę įmonę, žurnalistas juokiasi, kad vis dar neuždirba pakankamai. Kodėl E. Žičkus atsisakė daryti reportažą apie turtingo verslininko žmoną, kaip atrodo Lietuvos elitas pasauliniame kontekste ir kiek gali kainuoti geras interviu?
Edvardai, 19 – os buvote redaktroiumi, 25 - erių jau - laidos prodiuseriu. Kiti dar tik studijas pradeda tokio amžiaus, o jūs štai – didelius pinigus uždrbate. Kaip atrodė tos pinigų sumos tuomet?
Tuo metu studijavau ir dirbau. Teko, nes mano šeima neturėjo pinigų išleisti sūnų į mokslus Vilniuje. Dirbti pradėjau 16-os, nes vėlgi vertė aplinkybės, bet tai išėjo į naudą. Tapau savarankiškas, išmokau vertinti pinigus kitaip, nei tuo metu tai darė mano bendraamžiai. Neturėjau penkių litų kinui, nes tuos litus nešiau namo. Dabar tai tiesiog patirtis, o tada tai buvo emocijos – jaučiausi anksčiau suaugęs, 18-os vedžiau žinias, pradėjau dirbti LRT laidoje „Krepšinio pasaulyje“, po to – „Labame ryte“, „Panoramoje“. Tai nebuvo lengvas metas, nes ryte žygiuodavau į paskaitas, vakare – į darbą. Pinigai tikrai nebuvo dideli. Pamenu, savo pirmąjį atlyginimą Šiaulių televizijoje – tikros „katino ašaros“ – 238 litai. Pirmas atlyginimas Vilniuje buvo 900 litų. Atrodė, beprotiški pinigai. Ne tik drabužiams iš „Maximos“ užteko, bet ir tėveliams po 50 litų kas mėnesį nusiųsti galėjau. Tada išmokau skaičiuoti, t.y. planuoti savo išlaidas, mąstyti apie rytojų.
Atvažiavote į Vilnių tikrai ne pilnomis kišenėmis pinigų, viename interviu sakėte, kad net „purto prisiminus“ pradžią didmiestyje. Kas neleido pasiduoti net kai neuždirbi daug?
Atvažiavau su 80 litų. Juos pasiskolino močiutė mano naujo gyvenimo pradžiai, turėjau išsinuomojęs kambarį trims savaitėms, vadinasi, per tiek laiko privalėjau rasti darbą. Radau. Skaičiavau kiekvieną centą, bet pasiduoti nebuvo galimybės – būčiau nuvylęs man brangiausius žmones, o to negalėjau leisti, nes mama, tėtis, brolis ir močiutė manimi labai tikėjo, atidavė viską, kad Vilniuje galėčiau prasimušti. Taip ir žingsniavau pirmyn. Nemėgstu gręžiotis atgal, nes tai jau praėjęs etapas, bet jaunystėje įgyta patirtis labai daug davė formuojantis kaip asmenybei.
Kada pradėjote uždirbti jau pakankamai? Jei galima sužinoti, kiek tada tai buvo pinigų?
Aš ir dabar manau, kad neuždirbu pakankamai (juokiasi). Tais metais, kai gavau kolegų apdovanojimą, kaip metų žurnalistas, LNK uždirbdavau 1500 litų. Atrodė fantastiški pinigai, po to didėjo poreikiai, pradėjau ieškoti galimybių užsidirbti papildomai, ir visada jų rasdavau – rašiau straipsnius spaudai. Tikiu, kad jei labai pasistengčiau, daugiau uždirbčiau ir dabar, bet, ko gero, pritingiu, todėl ir neieškau galimybių „prisidurti“ prie algos.
Kiek Jums kainavo pasiekti visa tai, ką turite dabar?
Nesijaučiu nuvertęs kalnų. Nuo 13-os metų žinojau, kuo noriu būti – žurnalistu, vadinasi, žinojau ir tai, kad niekada netapsiu milijonieriumi, nes tai ne ta profesija, kur galima susikrauti turtus. Bet savo veikla esu patenkintas. Su kolege prieš šešerius metus įkūrėme prodiuserinę kompaniją, kuri patenka tarp 4 procentų pavyzdingiausių šalies įmonių. Turime puikią komandą, kas ir sudaro didžiąją sėkmės dalį. Labai didžiuojuosi savo darbuotojais, jie su manimi nuo pirmųjų, kaip verslininko žingsnių.
Darote reportažus apie garsius žmones, tiksliau, apie elitą, ir Jus jau būtų galima pavadinti šios srities žinovu, tad, kaip manote, kuo skiriasi lietuviškas elitas nuo užsienio? Kuo jie panašūs?
Deja, mūsų šalyje elito savoka labai iškreipta. Pasaulyje – tai daug savo srityje pasiekę žmonės, režisieriai, rašytojai, sportininkai, medikai, kad ir tie patys žurnalistai, o lietuvaičiams elitas dažniau asocijuojasi su „Žmonių“ žurnalo paskutinių puslapių herojais – gražiais žmonėmis su brangiais drabužiais ir dažnai sunkiai suvokiamais pasiekimais. Mūsų elitas – ikonos, stilistai ir dantistai. Mano suvokimu, tikrasis elitas Lietuvoje labai tylus – tai Vaiva Mainelytė, Oskaras Koršunovas, Vytautas Sirvydis, Sigitas Židonis, Asmik Grigorian, Dalia Ibelhauiptaitė, Andrius Mamontovas, Eglė Bučelytė. Žinau, kad kai kurie žmonės šiame tekste išvydę savo pavardes net pirštu man pagrūmotų – kam veliu juos į beprasmes diskusijas apie kokį tai elitą.
Viename interviu esate pasakojęs, kad vyriškis Jums siūlė pinigų už tai, kad parengtumėte reportažą apie jo žmoną ir Jūs nesutikote. Kaip pasielgtumėte dabar?
Ir vėl nesutikčiau. Sakau tai nuoširdžiai. Tas vyriškis – tiesiog turtingas tipas, kokio tai baldų fabriko savininkas, kurio žmona – tiesiog labai graži moteris. Bet, ar apie tai verta rodyti istorijas? Pamenu, tada net nedrįsau paklausti, kiek tas ponas siūlo pinigų, o dabar būtų smalsu, už kiek gi jis įsivaizduoja savo rolę televizijoje. Per visą penkiolikos metų karjerą neteko filmuoti nė vieno „užsakyto“ reportažo, visada pasilikdavau sau teisę turėti antrą planą. Nei viename kanale, kuriame dirbau, nei vienas vadovas man nėra davęs jokių priverstinių nurodymų – dariau tai, ką maniau reikia daryti, užtat miegu ramiai ir jaučiuosi švarus.
Turtingi žmonės – kaip dažnai sutinkate ir tokių, kurie būtų turtingi ir savo vertybių skale?
Keista, kad pas mus įprasta manyti, jog jei žmogus turtingas, tai būtinai tuščias. Kažkas netaip su tokiu mąstymu. Jei jis uždirbo, vadinasi kažką darė teisingai gyvenime, siekė, o ne vien tik svajojo. Ar mūsų verslininkai turi vertybių? Ranką dedu prie širdies – dar ir kokių. Jau septynerius metus dirbu su labdaros paramos fondu, įkurtu padėti šeimoms su neįgaliais vaikais. Kasmet matau kaip auga lietuvių gerumo skalė. Ne kartą pačiam teko skambinti mūsų verslininkams ir prašyti nelikti abejingiems. Ir žinote, ką? Nė vienas neatsisakė, nors dažnu atveju prašė tiesiog net neminėti jų, garsiai nedėkoti, vadinasi, tai darė ne dėl viešos naudos.
Žmonėms interviu žanras atrodo labai paprastas, bet dažniausiai jis įdomiausias. O kiek kainuoja žurnalistui padaryti gerą interviu?
Kartais tai užtrunka penkerius metus, kartais ilgas įtikinėjimo valandas. Kai po ilgų metų derybų gavau trijų minučių skambutį „Playboy“ įkūrėjui Hugh Hefneriui, pats savyje neradau argumentų, kodėl jis turėtų man skirti pusdienį, įsileisti į savo namus. Įtikinau, įsileido, pakalbėjo. Tas pats buvo ir su princesės Dianos asmeniniu astrologu ir daugeliu kitų iškilių pasaulio asmenybių. Ne kartą įsitikinau, kad tiesiog reikia daryti, o ne kalbėti. Nėra neįmanomų dalykų. Tiesa, kartais būna neįperkamų. Vieno draugo gimtadienyje susipažinau su topmodeliu Kate Moss, labai gražiai pabendravome, net sušokome kelis šokius ant stalo, bet kai užklausiau dėl galimybės su ja nufilmuoti laidą, sulaukiau atsakymo, kokį ji rėžia visiems žurnalistams – 20 000 svarų (25 034 eurų) ir galime kalbėtis. Iš kur Lietuvoj tokius pinigus atrasti. Be to, ar verta, juk ne Barakas Obama. Tada abu smagiai pasijuokėme ir šokome toliau. Klausiate apie kainą, štai jums du pavyzdžiai, kiek gali „kainuoti“ geras interviu – penkeri metai derybų arba 20 000 svarų.
