Mano mažajai dukrelei šiuo metu yra 2 metukai ir 9 mėnesiai. Ir ja aš jau didžiuojuosi. Istorija, kurią noriu papasakoti, man iki šios dienos per kūną pažeria virpulius ir dažniausia išrieda ašaros. Mano linksmuolė dukrelė turi pusseserę, kuri yra šiek tiek vyresnė nei mano dukrytė, jai šiuo metu 3 metai ir 5 mėnesiai. Istorija, kelianti šiurpą, įvyko šiais metais, liepos mėnesį, keletą savaičių po mažosios Rebekutės trečiojo gimtadienio.

Taip jau buvo, kad aš su savo šeima ir mano sesė su šeima susirinkome pagyventi pas savo tėvus Radviliškyje. Namai buvo pilni žmonių, mūsų gyveno net dešimt vienu metu po vienu stogu. Vaikai kaip visada kėlė daug džiaugsmo ir, aišku, savotiško rūpesčio, nes namas vienas - gyventojų daug. Tik mažosioms pusseserėms mano Dominykai ir Rebekai, atrodo, visos problemos ir bėdos - nė motais. Jos tik išdykavo ir siautė dienų dienas: toks metas, kai gyvenime - jokių rūpesčių.

Vieną dieną mano sesė su vyru išvyko susitvarkyti reikalų į Šiaulius, mano vyras - darbe, tėtis - vėl savais darbais į miestą, tad namuose likome mes su mama ir mažosios išdykėlės. Jos siautė po kiemą kaip visada - lakstė, bėgiojo už namo į ten esantį sodelį, nes ten buvo jų supynės, staliukas, kėdės, žolė, ant kurios mėgdavo vartytis.

Taip jau yra, kad tėvų namas stovi sklypo vidury, ir yra ir vidinis (mūsų taip vadinamas), ir išorinis kiemas. Kiemas aptvertas, atrodo, vaikams ten saugu. Bet deja... Ten, po lietvamzdžiais, buvo sustatytos iš dalies visai „nekaltos“ talpos lietaus vandeniui surinkti, nes tėtis dėl taupumo lietaus vandenį „renka“ ir laisto šiltnamį. Talpos iki nelaimės (su gera pabaiga!) nebuvo uždengtos. Bet tuomet mes apie tai nei galvojome, nei mąstėme.

Mažosios žaidė, buvo labai saulėta graži diena. Mama užsiėmė namų ruošos darbais, aš - taip pat. Po to sugalvojome su mama atsigerti kieme kavos - aš dar sėdėjau ant suoliuko, nors turėjau eiti užkaisti vandenį kavai, bet kažkodėl tąkart delsiau, sėdėjau, žiūrėjau, kaip mama eina aplink savo gėles ir grožisi. Stebėjau ją ir girdžiu, kaip mano mažoji (kuriai tuo metu buvo 2,5 metų) Dominyka tokiu jai neįprastu balsu šaukia kažką panašaus į „Padėkite...Mama...Beka...Padėk“ ir pradėjo klaikiai rėkti. Tuo metu aš nepajutau, kaip kojos mane nunešė už namo pasižiūrėti, kodėl ji tokiu klaikiu balsu rėkia. Ir matau, kaip iš talpos, esančios po lietvamzdžiu, kyšo tik mažosios Rebekutės kojos. Kaip atsidūriau šalia ir sugriebiau ją už kojų, net ir nesupratau, atsisukau į savo vaiką ir mačiau tokį jos veidą, kokio niekada nebuvau mačiusi (ir tikiuosi nebepamatyti), o rankos jos taip drebėjo, kad sunku nupasakoti.

Visą varvančią pusseserę nunešiau į kambarį.... Viskas, aišku, baigėsi gerai, vėl jos abi laksto, vėl žaidžia ir išdykauja. Joms tai gal yra praeitis, kuri nugrims į užmarštį, nors Dominyka dar ilgai, eidama pro tas talpas, apsukdavo ratą, ir pasakydavo - čia buvo Rebeka...

Nustebau, kad mano vaikas mokėjo žodžius „Padėkit“, suprato, kad tikrai įvyko kažkas baisaus, apskritai stebėjausi, kaip jai šovė mintis į galvą, kad tai nelaimė! Juk galėjo tik įsivaizduoti, kad pusseserė su ja žaidžia slėpynių, ar dar ką, juk vaikui tik 2,5 metų! Tad jeigu ne jos riksmas ir savas supratimas apie bėdą, vienos iš jų jau nebebūtų.

Apie tai pagalvojusi dar ir dabar verkiu, nes baisu - mažoji Rebeka mano krikšto dukra, ir aš jos galėjau nebeturėti. Galėjau nueiti pasidaryti kavos, sėdėti, gerti ją, o pasigedusi vaikų nueiti pasižiūrėti, kur jos... Koks vaizdas mane būtų pasitikęs, nebesinori net prisiminti. Talpomis, aišku, tėtis pasirūpino, tikrai niekas nebuvo pagalvojęs, kad gali įvykti nelaimė... Dabar tai jau yra mums pamoka, ir stengiuosi papasakoti visiems pažįstamiems, kad būtų atsargūs ir budrūs. Ar patys savo kiemuose nepaspendžiame savo vaikams, anūkams spąstų, galinčių mūsų vaikus iš mūsų atimti?

Herojiškų istorijų žinote ir jūs? Siųskite jas mums. Geriausias istorijas DELFI publikuos viešai. Jų herojams atiteks vertingi prizai, jie bus apdovanoti Lietuvos Respublikos Prezidentūroje ir pagerbti Prezidentės Dalios Grybauskaitės.

Sąlygos ir trukmė

1. Esė konkursas vyksta nuo lapkričio 18 d. iki gruodžio 9 d.
2. Esė skaičius nėra ribojamas. Tas pats skaitytojas gali atsiųsti kelias esė.
3. Skaitytojai savo esė gali papildyti fotografijomis ar vaizdo medžiaga.
4. Esė kviečiame siųsti el.paštu: pilieciai@delfi.lt, laiške nurodant dalyką „Konkursui Herojai tarp mūsų“. Taip pat reikia nurodyti savo kontaktus (vardą, pavardę, el. paštą, telefoną. Jei norima, kad nebūtų skelbiama pavardė arba skelbiamas tik slapyvardis – reikia nurodyti jį. Šių duomenų mums reikia tam, kad galėtume susisiekti laimėjimo atveju).
5. Dalyvaudamas konkurse skaitytojas sutinka su konkurso tvarka ir sąlygomis.
6. Autorius, pateikiantis nuotrauką ar vaizdo medžiagą konkursui, suteikia DELFI teisę laisvai disponuoti medžiaga savo nuožiūra. Nuotrauka ar video tampa portalo nuosavybe.

Laukiame Jūsų istorijų!