Minint Lietuvos kariuomenės dieną, G. Palionienei suteiktas „Lietuvos karžygio“ vardas. Skulptoriaus Romo Kvinto sukurta statulėle G. Palionienė Lietuvos kariuomenės vado generolo leitenanto Arvydo Pociaus apdovanota „Už ilgametę pagalbą vargstantiems ir ligonių globą“. Interviu DELFI G. Palionienė papasakojo savo dramatiško gyvenimo istoriją ir tvirtino, kad tokia veikla pirmiausia reikalinga jai pačiai.
– Kodėl užsiimate sergančiųjų, vienišų žmonių priežiūra ir lankymu?
– Tam, ką aš darau, visiškai nereikia reklamos. Man atrodo, kad tada suprastėju. Tai, ką aš darau ir veikiu – tik dėl to, kad man to reikia.
Pagal specialybę esu gydytoja, visą gyvenimą dirbau Raudonojo kryžiaus ligoninėje, kuri vėliau iš centro išsikėlė į Santariškes. Kada, išdirbusi 10 metų daugiau nei priklauso, pajutau, kad jau esu senas žmogus, suvokiau privalanti išeiti – mano darbo vietos laukė daug jaunų žmonių.
Atėjau į autobusų stotelę prie Šilo tilto, privažiavo 50-as autobusas, kuriuo visą gyvenimą važinėjau į darbą, ir aš į jį nebeįsėdau. Tada pajutau didelę tuštumą – aš niekam nereikalinga, gyvenimas labai tuščias. Pasidarė labai liūdna ir gaila savęs. Tačiau tuo pat metu pažiūrėjau į dangų ir pagalvojau, kad privalau pati savo gyvenimą sukurti tokį, kad man būtų gera gyventi. Pažiūrėjau į tekančią upę ir pagalvojau, kad ji teka kaip gyvenimas.
– Ir kas buvo tada?
Taip diena dienon eidavau pas ją, paskui pas kitus žmones. Ir toliau tą patį darau jau 12 metų. Darau visai ne dėl to, kad tiems žmonėms to reikėtų – man to reikia. Aš išeinu, kažkam pasakau gerą žodį, kažkam pasakau, kad jis pasveiks ir grįš į gyvenimą, kažkam paduodu ranką, kažkam nunešu lauko gėlę. Kai grįžtu į namus, man atrodo, kad kažką padariau. Tiesa, metai daro savo – esu visai kitokia – nė kiek nesivaržydama šluoju gatves savo bičiuliams, kurie dar senesni už mane. Man reikia švaros žmogaus sielai ir žmogaus aplinkai.
Kada negaliu patarinėti kaip specialistas, kada negaliu padėti kaip žmogus, gatvę nušluoti visada galiu. Visada galiu tvarkyti svetimus kapus – neturiu kapų baimės. Kada kažką sutvarkau, atsisuku, pasižiūriu ir man pasidaro gera, kad liko švarus lopinėlis. Kai sugrįžtu į namus, man atrodo, kad kažkam esu reikalinga. Šiuo metu nė kiek nesijaučiu, kad mano dienos bėga tuščiai. Kažką darydama, siekdama, kad būtų švaru, gera kitiems, jaučiuosi laimingesnė.
– Kaip atrodo jūsų diena?
– Iš namų paprastai išeinu 6-tą ar 7-tą val. ir kažkur einu. Šeštadieniais niekur neinu, o sekmadieniais einu į bažnyčią. Einu gulti 20 val. – vadovaujuosi tuo, kad geriausias miegas iki 12-tos.
Daug kartų eidavau į Sapiegos ligoninę, kur varguolį Juozą lankiau. Aš jį lankydavau pirmadieniais. Jo abi rankos ir kojos paralyžiuotos, jis sunkiai kalbėjo. Aš įsodindavau jį į neįgaliojo vežimėlį, bandydavau vežti. Man būdavo be galo gera – jis neturėjo jokio kito džiaugsmo gyvenime. Aš atsinešdavau duonos, jis maitindavo balandžius – nematydavau didesnio džiaugsmo.
Lankau apie 10 žmonių. Gavusi prenumeruojamą laikraštį, jį perskaitau, jau kitą dieną jis man būna nereikalingas, tad galiu nunešti kitam žmogui, kuris sprendžia kryžiažodžius. Kažkam būna malonu.
Priklausau birutietėms – Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Birutės karininkų šeimų moterų Vilniaus draugijai. Šią organizaciją atgimimo metais įkūrė karininkių žmonos. Dėl ko visa tai darau? Aš pergyvenau karą – jis paliko gilius pėdsakus.
– Kaip prisimenate karą?
– Gimiau nepriklausomos Lietuvos karininko Izidoriaus Pucevičiaus šeimoje Radviliškyje. Kai prasidėjo karas, man buvo 13 metų. Gyvenome Kaune, išvažiavome vasaros atostogų. Labai gerai prisimenu, kad apsivilkau mėlyną aksominę suknelę ir pasiėmiau lėlę – daugiau niekada negrįžome į tą butą Daukanto gatvėje. Prasidėjus karui, likome be namų. Visi žmonės traukėsi ir bėgo Vokietijos kryptimi, mama tėvo prašė irgi važiuoti, nes mus išveš į Sibirą. Tėvas pasakė: „Negalima palikti Lietuvos, kai jai blogai“.
Padėtis dar labiau aštrėjo, tėvas iš dėdės Naujasodžio kaime paėmė arklį ir visą dieną važiavome vežimu. Apsistojome pas giminaičius Gedminus. Jie leido nakvoti daržinėje ant šieno. Begulint naktį užgirdome šūksnius „ura“ („valio“ – DELFI) – supratome, kad ateina rusai. Tėvas sėdo į vežimą ir grįžo atgal, o mes likome ten. Tėvas pasakė – vaikams ir moterims rusai neturėtų nieko daryti. Tarp kitko, su pirmomis linijomis atėję rusai buvo nepaprastai malonūs, alkani, išvargę ir nieko blogo nedarė.
Bet paskui prasidėjo didysis siaubas: grįžome į Radviliškį, nebuvo kur gyventi, ką valgyti, ką dirbti, buvai niekam nereikalingas. Apsigyvenome pas tetulę. Jos šeima – 7 žmonių, mūsų – 4. Tėvas buvo išsikasęs bunkerį po lova ir jame išsėdėjo keturis mėnesius – dieną ir naktį. Tai sunkiai įsivaizduojamas siaubas – gyvas žmogus tamsoje, šaltyje, žemėse.
Vieną kartą, kada mama buvo išėjus, tėvas buvo pakilęs iš bunkerio. Jis pasakė, kad buvo atėjęs žmogus – jei neklystu, Lietuvos kariuomenės generolo Povilo Plechavičiaus siųstas iš Vokietijos. Tas žmogus pasakė, kad Lietuvoje likę karininkai turi miškuose organizuoti partizanų būrius. Pirmos Velykų dienos rytą tėvas išėjo į mišką. Mes 7 kilometrus jį pėsčios lydėjome ir tiek pat grįžome atgal.
– Jis išėjo partizanauti?
Tą naktį Lietuvos partizanai lyg ir turėjo susijungti su Baltarusijos partizanais. Tėvas neturėjo batų, iš Radviliškio ant arklio dviese jojo su kitu partizanu. Staiga pasigirdo šūviai – iki dabar neabejoju, kad tai buvo išdavystė. Buvo sekmadienis, Stankūnų tarnaitė grįžo iš bažnyčios Rozalime, bėgome jos pasitikti, o ji, priėjusi prie mūsų, apkabinusi pasakė: „Mergaitės, jūs anksčiau ar vėliau sužinosite, kad Rozalime, prie bažnyčios vartų, aikštėje numestas jūsų nušautas tėvas“.
Tada mes su sese bėgome 10 kilometrų pamatyti ir atsisveikinti su tėvu, bet gerieji žmonės sulaikė sakydami, kad mus suims, išveš į Sibirą ir kam šito reikia. Taip niekada ir nepamačiau savo mirusio tėvo. Vėliau jis buvo palaidotas pelkėje. Tačiau jis buvo žmonių mylimas, tad kaimo žmonės surado jo palaidojimo vietą ir dažnai uždegdavo žvakelę, padėdavo lauko gėlių. Po daugelio metų mama, kuri taip ir liko viena, paprašė pažįstamo Algio Korsako, sėdo ant motociklo, išsikasė jo kaulelius, susivyniojo į kaimišką skarelę ir naktį važiuodami ant motociklo pervežė pas tokius Miknevičius ir palaidojo prie gryčios po kryžiumi. Tik po daugelio metų, laidojant tokį Vaičiurgį, tėvelio kaulai buvo įdėti į jų bendrą kapą Radviliškio kapuose netoli paminklo partizanams, kuriame yra ir mano tėvo pavardė.
1945 m. tėvas žuvo pačiame žydėjime – turėdamas 43 metus.
– Ar pagalbą teikiate ir dėl to, kad pačiai daug žmonės gyvenime padėjo?
– Nė kiek neabejoju. Kai žuvo mano tėvas, pas Stankūnus nepatogu buvo likti – bijojome, kad juos už mūsų priglaudimą išveš į Sibirą. Tada mes išėjome, tačiau neturėjome kur eiti. Niekada nepamiršiu – tą naktį, kai žuvo tėvas, eidamos pasimelsdavome. Kad nebūtų liūdna, mama liepė deklamuoti eilėraščius. Iki šios dienos prisimenu, kai deklamavau Salomėjos Neries eilėraštį: „Trobelytė menka/ Ir ugnelė skaidri/ Atiduotum kažką/ Bet tu jos neturi“.
Užėjome pas tetulę Paluckienę, ji sako „Priimčiau, bet tik priėmiau kitus svetimus žmones ir nebeliko vietos“. Bet, sako, nebijokit, nuvesiu jus pas kaimynus Petraičius, pas juos nėra svetimų žmonių. Sukorusios 30 ar 40 kilometrų, labai pavargusios, alkanos nuėjome pas Petraičius – tai buvo trys suaugę žmonės, turėjo 40 hektarų žemės. Jie mus priėmė, priglaudė – metus laiko neišėjome į lauką – sakydavo, kad mes skiriamės iš kaimo žmonių, o jų ūkis buvo ant kalno, tad visi matydavo. Buvau labai laiminga, kai pavasarį pirmą kartą išėjau į lauką, pamačiau žydintį sodą ir supratau, koks gražus gyvenimas.
Kai tūnojome namie, didžiausias siaubas buvo, kad nebuvo ką veikti. Bet jų gryčios sienos buvo išklijuotos laikraščiais, tad skaitydavau juos. Nežinau kaip, bet laikas eidavo, pro langą žiūrėdavome į dangų, Dievo prašydavome, kad greičiau toks gyvenimas baigtųsi.
Pakui atsirado tėvo draugas Laurinaitis: jis tėvui buvo pasakęs, kad rūpinsis mūsų šeima ir per žmones perdavė žinią, kad važiuotume į Kauną, pas jį apsigyventume ir jis bandys padėti mums tęsti mokslus. Kada atvažiavome į Kauną, pamatėme, kad jo namai apsupti rusų kariškių. Jo gyvenimas baigėsi Sibire, bet jo pasakymas, kad atvažiuokite ir turite mokytis, tapo stimulu. Vėl priėmė svetimi žmonės, pradėjome mokytis, o mama gyveno ir sunkiai dirbo miškuose.
Mama visada sakydavo, kad visko gyvenime galima pasiekti, bet mokslo reikia siekti laiku. Mama, baigusi pusę studijų Kauno universiteto Lietuvių kalbos fakultete, sunkiais pokario metais sodino mišką ir dirbo kitą sunkų fizinį darbą pas ūkininkus, kad galėtų užsidirbti kilogramą lašinių. Uždirbtus lašinius mums atsiųsdavo į Kauną. Mediciną baigiau Kauno universitete, tapau neurologe.
Vyrą sutikau dirbdama Priekulėje – sugipsavau avarijoje lūžusią ranką. 10 metų laukiau jo, bet jis vis į kitas žiūrėjo. Po to, kai įvyko avarija, jis savo motinai rašė: „Po šios avarijos – kita avarija“. Jis paklausė, ar imsiu jo pavardę, ar pasiliksiu savo. Toks buvo jo pasipiršimas. Išgyvenome 43 metus, susilaukėme dviejų vaikų.
– Matėte ir karą, ir nepriteklių. Kaip dabar atrodo gyvenimas Lietuvoje?
– Kai žiūriu dabar, viskas priklauso nuo tavęs. Jeigu pats stengiesi į gyvenimą žiūrėti geromis akimis ir bandai daryti tik gera, tai anksčiau ar vėliau gerumas tau grįžta.
Gyvenimas labai sudėtingas. Jeigu kiekvienas iš mūsų kas dieną pagalvotų, ką gali padaryti gero kitam, būtų smagiau gyventi. Beje, esu iš tų nenormalių žmonių, kurie su siaubu žiūri į alkoholį. Gyvenime nesu išgėrusi nė taurės alkoholio, nesu rūkiusi. Labanoro kaime man žmonės ir sako: kam toks tavo gyvenimas reikalingas – nerūkai, negeri... Nežinau, ką reikėtų padaryti, kad žmonės taip negertų.
Herojiškų istorijų žinote ir jūs?
Siųskite jas mums. Geriausias istorijas DELFI publikuos viešai. Jų herojams atiteks vertingi prizai, jie bus apdovanoti Lietuvos Respublikos Prezidentūroje ir pagerbti Prezidentės Dalios Grybauskaitės.
Sąlygos ir trukmė
1. Esė konkursas vyksta nuo lapkričio 18 d. iki gruodžio 9 d.
2. Esė skaičius nėra ribojamas. Tas pats skaitytojas gali atsiųsti kelias esė.
3. Skaitytojai savo esė gali papildyti fotografijomis ar vaizdo medžiaga.
4. Esė kviečiame siųsti el.paštu: pilieciai@delfi.lt, laiške nurodant dalyką „Konkursui Herojai tarp mūsų“. Taip pat reikia nurodyti savo kontaktus (vardą, pavardę, el. paštą, telefoną. Jei norima, kad nebūtų skelbiama pavardė arba skelbiamas tik slapyvardis – reikia nurodyti jį. Šių duomenų mums reikia tam, kad galėtume susisiekti laimėjimo atveju).
5. Dalyvaudamas konkurse skaitytojas sutinka su konkurso tvarka ir sąlygomis.
6. Autorius, pateikiantis nuotrauką ar vaizdo medžiagą konkursui, suteikia DELFI teisę laisvai disponuoti medžiaga savo nuožiūra. Nuotrauka ar video tampa portalo nuosavybe.
