Dirba kruopščiausią darbą: taiso gamtos klaidas ir daro stebuklus

 (28)
Neonatologija yra pačių mažiausių pacientų – naujagimių iki 28 gyvenimo savaitės po gimimo – gydymas, o Santariškių klinikų Vaikų ligoninės Neonatologijos centro vadovas dr. Arūnas Liubšys šioje srityje jau dirba daugiau nei 30 metų.
Arūnas Liubšys
© DELFI / Mindaugas Ažušilis
Naujagimiais, nesvarbu, ar gimę laiku, ar per anksti, yra visi šio centro pacientai: per metus vidutiniškai pagalba yra suteikiama daugiau kaip 300-ams pačių mažiausiųjų.

Patekti į šį centrą pokalbiui yra sudėtinga ne tik dėl to, kad intensyvios terapijos skyriuje ir kituose visada atsiranda nenumatytų ir skubių darbų, tad gydytojai sukasi kaip vijurkai, be to, čia galioja ir labai griežti higienos reikalavimai: būtina avėti specialius antbačius, kai kuriose palatose – ir specialius chalatus bei kaukes.

Apie pačių mažiausiųjų gydymą DELFI sutiko papasakoti A. Liubšys, su komanda išgelbėjęs ne vieną vos 500 gramų sveriantį žmogų ir šiek tiek parodęs, kaip atrodo moderniausia gyvybes gelbėti padedanti įranga.

- Ar galite apibūdinti savo darbą?

- Slaugome pačius mažiausius pacientus ir jiems taikome unikalius gydymo būdus. Mūsų pacientų gimimo amžius prasideda nuo 22-24 nėštumo savaitės, o jų svoris – nuo 500 gramų. Tokie vaikai šiandien gali išgyventi. Patys mažiausi yra gimę maždaug 12-16 savaičių anksčiau laiko, 3 - 4 mėnesiais per anksti, ir jie turi pakankamai geras galimybes išgyventi dėl sukauptos patirties, įrangos, kuri labai tiksliai dozuoja skysčius, padeda palaikyti kvėpavimą, duoti maisto medžiagas į veną ir t.t. Taip pat turime daugybę prietaisų, kurie leidžia stebėti širdies darbą, kraujo įsotinimą deguonimi, spaudimą, kvėpavimo ritmą. Mūsų darbe labai svarbu atlikti kuo mažiau invazyvių procedūrų, nes tokie naujagimiai labai jautrūs infekcijoms.

- Kaip galima padėti 500 gramus sveriančiam žmogui?

- Mūsų personalas yra labai patyręs, didžioji dalis šiame skyriuje dirba po 15-20 metų ir mūsų slaugytojos sugeba įdėti kateterį į tokią veną, kuri yra nedidesnė nei vidutinis siūlas. Aišku, viskas yra miniatiūriška ir labai maža, žmogui atėjusiam iš šalies tai gali pasirodyti neįprasta ar baugu, nes mažiausiems naujagimiams reikia ypatingos priežiūros. Tad visą laiką sakau, kad mūsų skyriuje slaugytojos yra profesionaliausios.

Labai svarbu ir tai, kad mes dirbame komandoje, nes priežiūra reikalinga visą parą, tai, ką vieni pradėjo, kiti turi baigti ir pas mus nėra geresnių ar protingesnių. Kitaip tariant, dirbantys naktį ir dieną yra vienodai kvalifikuoti ir patyrę, o tai leidžia pasiekti gerų rezultatų.

- Dauguma jūsų pacientų – gimusieji per anksti?

- Į mūsų skyrių patenka ne tik mažiausi naujagimiai, bet ir sunkiausiai sergantys, tie, kuriuos tenka operuoti dėl įvairių apsigimimų. Tai sudėtinga grupė pacientų, nes dažnai vaikutis yra kelių valandų ar dienų amžiaus, bet operuoti jį reikia skubiai, o operacijos nėra paprastos, pavyzdžiui, reikia atstatyti žarnų praeinamumą chirurginiu būdu.

- Gal galite papasakoti, kuo ypatinga chirurginė pagalba tokiam naujagimiui?

- Kiekvienais metais turime neeilinių atvejų, nes Lietuvoje yra tik dvi ligoninės, kur naujagimiai gali būti operuojami. Tai – Santariškių ir Kauno klinikos. Kartais tenka vieną naujagimį operuoti kelis kartus ne dėl vienos, o dėl kelių bėdų, jas sprendžiant iš eilės. Tokių pacientų turėjome ir šiemet, kelis naujagimius esame operavę po 3, 4 ar net 5 kartus.

Dažniausiai pasitaikančios įgimtos anomalijos, kurias būtina chirurgiškai ištaisyti, yra aklinai pasibaigiančios žarnos, nes kitaip naujagimis negali būti maitinamas ir negali tuštintis. Neretai tokios anomalijos būna ne viename žarnyno aukšte, o keliuose, pavyzdžiui, stemplės, plonųjų žarnų ir išangės lygyje. Kol šios bėdos yra tvarkomos, naujagimis yra maitinamas į veną, o po kelių savaičių, kai maisto kelias yra galutinai sutvarkytas, jį galima po truputį pradėti maitinti natūraliai.

Taip pat kasmet turime naujagimių su vadinama diafragmine išvarža, kai diafragma - plėvė, atskirianti krūtinės ląstą nuo pilvo ertmės - yra nesandari ir žarnos yra ne ten, kur turi būti. Jas reikia grąžinti į vietą ir padaryti vietos plaučiams, kad žmogus galėtų kvėpuoti. Šios operacijos yra labai sudėtingos ir reikalinga ne tik chirurgų intervencija, bet ir labai sudėtinga pooperacinė slauga - ilgą laiką gali reikėti dirbtinio kvėpavimo aparato, nenatūrialaus maitinimo ir t.t.

Apibendrinant, mūsų skyriuje visi pacientai yra neeiliniai, nes apsigimimai retai kada būna visiškai vienodi, dėl to chirurgai ne visada gali tiksliai žinoti, ką ras atidarę mažą krūtinės ląstą ar pilvo ertmę ir tik savo akimis pamatę situaciją gali spręsti apie tolimesnę chirurginę taktiką. Aš galvoju, kad kiekvieną mūsų pacientą galima pristatyti kaip unikalų, abejoju, ar esame turėję du visiškai vienodus atvejus, nors naujagimių intensyvios terapijos srityje jau dirbu daugiau nei 30 metų.

- Kodėl jūs pasirinkote šią sritį?

- Neonatologija yra nepaprastai įdomi sritis, ji tarsi yra medicinos priešakyje, nes daugybė naujų technologijų į mediciną ateina būtent nuo jos, pavyzdžiui, didelio dažnio plaučių ventiliacija medicinoje prasidėta taikyti būtent nuo neonatologijos ir tik paskui perėjo vyresniems.

Įkvepia tai, kad kartą pagydęs naujagimį, jis turi labai gerą gyvenimo perspektyvą, nes gali gyventi ir 50, ir 100 metų, tad nepaprastai smagu yra matyti vaiką, kuris po tavo įdėto darbo ateina aplankyti po 3 ar 5 metų savo kojomis. Dėl to man ši specialybė artima, man čia gera ir aš ją myliu.

Aišku, ne visais atvejais pavyksta viską ištaisyti, jei gamta kažko nedavė, bet labai didelė naujagimių dalis po gydymo mūsų centre toliau auga ir vystosi visiškai normaliai, yra sveiki ir gyvena pilnavertį gyvenimą. Dabar kai kurie mūsų pacientai jau patys studijuoja mediciną, kiti jau yra medikais ar net mokslo daktarais. Kartais iš žmonių tenka girdėti abejonių, ar verta gelbėti tokius mažus žmogučius, bet esu įsitikinęs, kad verta. Aišku, yra gyvybingumo riba, nes negalime visko padaryti už gamtą, bet šiuo metu medicinos galimybės yra tokios, kad galime padaryti labai labai daug ir leisti žmogui po to gyventi kokybiškai.

- Kiek per metus sulaukiate pacientų?

- Vidutiniškai apie 300, nuo 270 iki 350, priklausomai nuo metų. Ir tai nėra dideli skaičiai, nes per metus Lietuvoje gimsta kiek mažiau nei 30 tūkst. naujagimių. Pas mus patenka tik arba patys mažiausi, arba sunkiausiai sergantys. Tendencijos, kad sergančių naujagimių daugėtų nėra, bet pacientų turime daugiau dėl to, kad gerėja diagnostika ir auga medicininės pagalbos galimybės, tad naujagimiai nepraslysta pro medikų akis ir iškart sulaukia kvalifikuotos pagalbos.

- Ar matote priežasčių, kodėl kai kurie naujagimiai susiformuoja ne taip, kaip tikimasi?

- Neišnešiotumą lemia vienos priežastys, apsigimimus – kitos, tad vieno paaiškinimo nėra. Sunku pasakyti, kodėl konkrečiu atveju taip įvyko, nes yra daugybė neatsakytų klausimų. Kalbant apie apsigimimus, dalis faktorių yra žinomi, tai – paveldėjimas ar nepalankūs veiksniai, pavyzdžiui, alkoholio ar narkotikų vartojimas, bet gali būti ir motinos turėta infekcija.

Tačiau net ir labai laikantis rekomendacijų negalima visiškai išvengti kai kurių susirgimų ar apsigimimų, tai tiesiog būdinga kiekvienai populiacijai, nesvarbu, ar tai būtų JAV, Vokietija, ar Lietuva. Tiesiog tai yra atsitiktinumas.

- Turbūt tėvams yra labai sunku išgirdus apie būtinybę naujagimius operuoti.

- Neretai tėvai nori išgirsti atsakymą, kodėl taip atsitiko jų vaikui, jie nori žinoti, ar jie dėl to kalti, ar galėjo tam užkirsti kelią. Ir mes jiems atsakome, kad jie tikrai dėl vaiko ligų nėra kalti ir jie nieko negalėjo pakeisti. Yra dalykų, kurie nuo mūsų nepriklauso, jie yra ir tiek. Kiek laiko egzistuoja žmonija, tiek yra ir naujagimių ligų bei apsigimimų, tai rodo net archeologiniai kasinėjimai.

- Kokia yra tipinė naujagimių intensyvios terapijos skyriuje dirbančio gydytojo diena?

- Tipinių dienų mūsų skyriuje beveik nėra, nes pas mus visada atsitinka kas nors skubaus, o komandos dirba visą parą, pamainomis, savo pradėtus darbus perduoda kitiems. Neturime pietų ar vakarienės pertraukų, bet vieni žmonės pakeičia kitus, reguliariai vyksta ligonių būklių aptarimas.

Pacientai pas mus atvyksta ne tik dieną, bet ir naktį, ir vėlų vakarą, tad bet kuriuo metu dirbantys specialistai yra pasirengę suteikti pagalbą. Dar viena labai svarbi mūsų veiklos sritis – naujagimių pervežimai, nes visi, kuriems būtina neatidėliotina pagalba arba atvežami pas mus, arba į Kauno klinikas, tačiau juos perveža tik specializuotos medikų brigados su tam specialiai pritaikytais automobiliais, kurie dėl viduje esančios įrangos atrodo kaip kosminiai laivai. Kuo naujagimis labiau serga, tuo greičiau jį reikia paimti iš gimdymo įstaigos ir atvežti pas mus.


- Kaip jūs suvaldote stresą, kuris kyla dėl nuolat įvykstančių nenumatytų atvejų?

- Visą laiką dirbame psichologinėje įtampoje, nes kiekvienas sunkiai sergantis naujagimis yra didžiulis stresas personalui. Kartais yra atvejų, nuo kelių iki keliolikos per metus, kai viskas baigiasi labai blogai ir naujagimis miršta, tai yra didžiulis smūgis ir mums.

Dažniausiai taip atsitinka, kai mes vargu ar galime daug padėti, paprastai sutrikimai yra labai sunkūs, o naujagimiai - bene patys mažiausi. Kartais mes kaip medikai matome, kad išgyvenimas yra beveik neįmanomas ir naujagimiai išeis, bet tai matyti nėra lengva nei tėvams, nei mums. Nepaprastai sunku tai pranešti tėvams.

- Ar turite darbuotoją, kuris padeda tokiais sudėtingais atvejais?

- Specialaus darbuotojo neturime, bet vienoje iš komandų dirba psichologas, kuris padeda stresą sumažinti. Bet kiekvieno mediko darbas yra toks, kad turi mokėti bendrauti su paciento tėvais ir išmokti tinkamai pranešti ne tik geras žinias.

Bet yra labai įvairios šeimos, skirtingai reaguojančios į netektį. Ne kartą vaiko netekę tėvai, po kurio laiko susigyvenę su savo širdgėla, ateina pas mus į skyrių padėkoti už darbą nepaisant to, kad vaikelis mirė. Negaliu sakyti, kad visi tą daro, jokiu būdu ne, bet yra dalis žmonių, kurie priima didelę nelaimę, sakyčiau, žmogiškai.

- Dabar artėja Naujieji metai, ko jūs norėtumėte palinkėti?

- Medikai visą laiką linki sveikatos, tad ir aš linkiu, kad mums būtų kuo mažiau darbo, ne dėl to, kad mes darbo nenorime, bet dėl to, kad gimtų daugiau sveikų vaikų, tas mus labiausiai džiugina.
www.DELFI.lt
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją