Įvykis, kai Krašto apsaugos savanorių pajėgų Žemaičių apygardos 3-iosios rinktinės Klaipėdos teritorinio karo prievolės ir komplektavimo skyriaus viršininkas kapitonas Žilvinas Želvys ir specialistas vyresnysis seržantas Andrejus Fedijus padėjo nelaimės ištiktam žmogui įvyko pernai, tačiau Ž. Želvys jį prisimena labai gerai.
„Mes sustojome degalinėje ir ten radome paniką, sąmyšį, tad klausėme, kas atsitiko. Matome, kad moteris laksto panikoje, vaikas klykia ir girdime „mirė, mirė“. Iškart ėmėme aiškintis, kas mirė. Su nelaimės ištiktu žmogumi dar buvo keli artimieji, kurie pamanė, kad vyras – miręs. Ėmėme ieškoti pulso ir jo tikrai nebuvo“, - tos dienos įvykius prisiminė jis.
Tačiau kariškiai nenuleido rankų ir nusprendė nelaimės ištiktam vyrui pamėginti padėti.
„Paklausėme, ką žmonės darė, pasirodo, niekas nieko nedarė. Vyresnio amžiaus vyras paprasčiausiai nualpo automobilyje, mes jį ten ir radome. Nepatikėjome, kad žmogus mirė ir persikėlėme jį ant žolės, tada pastebėjau, kad jis karts nuo karto įkvepia, vadinasi, plaučiai dirba, kvėpavimas yra, o tai - labai gerai. Ir pradėjau jį gaivinti, dariau širdies masažą, apie 500 kartų paspaudžiau širdies plotą ir širdis pradėjo plakti“, - kalbėjo Ž. Želvys.
Pasak pašnekovo, net kai žmogui sustoja širdis, negalima pasiduoti ir iškart konstatuoti mirtį.
„Negalima visiškai pasiduoti, juo labiau, jei matai, kad žmogus nors ir retai, bet įkvepia, vadinasi, kai kurios gyvybinės funkcijos yra, reikia bandyti gelbėti. Bėda ta, kad žmonės nežino, ką daryti. Degalinėje buvo ir daugiau žmonių, ne tik artimieji, - apgailestavo jis. - O kai tarnauji kariuomenėje, žinoti, kaip gaivinti žmogų, yra privaloma. Tarnauju jau daug metų, vyksta mokymai, pratybos ir kai kurios funkcijos jau yra labai giliai įdiegtos. Karys visų pirma yra karys gelbėtojas.“
Ž. Želvys dėsto, kad tarnaujantys kariuomenėje išmoksta ne tik prireikus naudoti ginklą, bet ir suteikti įvairią pagalbą, taip pat ir pirmąją medicininę pagalbą.
„Kai žinai, ką daryti, nepasimeti, o aplinkiniai nežinojo, dėl to nusprendė, kad nieko padaryti nebegali. Aišku, nepažįstami žmonės gal ir bijo prisiimti atsakomybę, nes gaivinant dažnai lūžta krūtinės kremzlė, gali ir šonkauliai lūžti, bet nieko nėra brangiau už žmogaus gyvybę, kaulai po to suaugs. O jei bijosi pabandyti padėti, tik apie save galvosi, kam tada gyventi?“, - klausė jis.
Žmones gelbėjo ir anksčiau
Paklaustas, ar tokią pagalbą suteikė pirmą kartą, Ž. Želvys sako, kad iki šiol nebuvo gaivinęs klinikinės mirties ištikto žmogaus.
„Teko skęstančią moterį ir mergaitę gaivinti, kai pavyko jas ištraukti iš upės, bet dirbtinį širdies masažą man tąkart teko daryti pirmą sykį. Esu matęs muliažų, su jais treniravęsis, tad žinias jau turėjau ir jas teko panaudoti praktiškai“, - kalbėjo jis.
Tačiau kariškis sako, kad ne jis vienas atgaivino klinikinės mirties ištiktą vyrą, o kartu su kolega A. Fedijumi.
„Tik mes iškart pasiskirstėme, aš ėmiau gaivinti žmogų o jis – rūpintis aplinka, daugiau mums nereikėjo nei kalbėtis, nei tartis, viskas vyko automatiškai. Aš gaivinau žmogų, o jis patraukė transportą, kad reanimobilis galėtų kuo arčiau privažiuoti, jį pasitiko, dirbo su šoko ištiktais artimaisiais“, - kalbėjo Ž. Želvys.
Kariai intensyvią pagalbą nelaimės ištiktam vyrui teikė apie 8-10 minučių, kol į degalinę įvažiavo reanimobilis.
„Kai atvažiavo medikai, žinojau, kad dažna klaida yra sustoti teikti pagalbą. Reikia ją tęsti tol, kol medikai visiškai pasiruoš perimti gaivinimą. Medikai pasiruošė įrangą, įvertino situaciją ir tada žmogų perėmė, dar kurį laiką jį gaivino vietoje, o tik po to įkėlė į automobilį, išsivežė“, - prisimina jis.
Su išgelbėtu vyru kariams teko bendrauti ir jie sužinojo, kad vyras su šeima iš Vilniaus ligoninės buvo neseniai išvykę po gydymo, kai staiga žmogų ištiko klinikinė mirtis.
„Mums buvo įdomu, kaip vyrui toliau sekėsi, todėl mes paskambinome medikams ir pasiteiravome, kur jį nuvežė, ar viskas gerai. Žmogus buvo kritinės būklės tą dieną, o po to jau atsigavo“, - pasidžiaugė Ž. Želvys.
Kariškis įsitikinęs, kad bet kuris karys tokioje situacijoje būtų padaręs tą patį, o paklaustas, kaip jautėsi po įvykio, sakė, kad ramiai.
„Padarėme, ką galėjome. Sėdome į mašinėlę ir išvažiavome į Klaipėdą. Nerimauti nebuvo tikslo, nes žmogų atidavėme į patikimas rankas, - sakė jis. - Noriu pasakyti vieną esminį dalyką, mes su Andriumi įvykio nesureikšminame ir tuo nesididžiuojame, tiesiog buvo, kaip buvo. Manau, taip pasielgti turėtų kiekvienas sąmoningas pilietis, nes nėra nieko brangiau už žmogaus gyvybę ir, jei gali, privalai padėti.“
Sunegalavęs vyras, kuriam kariai suteikė pagalbą, buvo gydomas LSMU ligoninėje Kauno klinikose.
