Industriniu būdu pagaminti stambiaplokščiai surenkamieji namai dėl savo masiškumo ir monotoniškumo tapo neatsiejamu sovietinio urbanistinio peizažo simboliu, nors tai ir nebuvo sovietinis išradimas. Lietuvoje masiškai daugiabučiai gyvenamieji namai ir rajonai pradėti statyti taip pat sovietmečiu, kai 6-ojo deš. pabaigoje buvo sparčiai pakeista statybos politika. Didelio butų trūkumo kamuojamos Sovietų sąjungos vadovas Nikita Chruščiovas 1957 m. pažadėjo, kad kiekviena šeima bus aprūpinta atskiru butu, o šį utopinį pažadą turėjo užtikrinti gyvenamųjų namų standartizacija ir industrializacija.
Buvo paskelbta standartinių daugiabučių su mažais ekonomiškais 1 ar 2 kambarių butais programa. Butų standartus reglamentavo griežtos statybos normos ir taisyklės (SNIP): 9 kvadratinių metrų gyvenamojo ploto norma vienam gyventojui, ne daugiau nei 6 kvadratinių metrų ploto standartinė virtuvė, 3,5 kvadratinio metro ploto bendra vonios ir tualeto patalpa.
Naujos politikos atspindys Lietuvos gyvenamojoje statyboje – tai pirmieji tipiniai iš plytų ar blokelių sumūryti trijų-keturių aukštų namai su mažo gabarito butais. Tačiau jau nuo 1959 m. gyvenamoji statyba Vilniuje ir Kaune priverstinai pradėta tik pagal tipinius industriniu būdu pagamintų namų sovietinius projektus, kurie vėliau pritaikyti Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, o netrukus ir mažesniuose miesteliuose bei kaimo vietovėse. Programai įgyvendinti skubiai buvo pastatyti surenkamojo gelžbetonio kombinatai (pagal tipinės serijos 1-464A parametrus) penkiuose Lietuvos statybos rajonuose: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje. Gyvenamojoje statyboje įsivyravo du stambiaplokščių gyvenamųjų namų tipai, laikyti ekonomiškiausiais: ypač paplito horizontalus stačiakampis 5 arba 9 aukštų blokas, vėliau urbanistinei įvairovei sukurti pradėta statyti vertikalius 12-16 aukštų bokštus. Aštuntajame dešimtmetyje susidomėta monolitinio gelžbetonio namų statybos technologija – ji laikyta labiau tinkama bokštiniams pastatams dėl ekonomiškumo ir galimos architektūrinės įvairovės.
Drauge su industrine gyvenamąja statyba sovietinėje Lietuvoje buvo įdiegta ir nauja daugiabučių komponavimo forma – mikrorajonas – gyvenamojo urbanistinio darinio pakopa, kurią sudarė daugiabučių grupė, skirta 9.000-12.000 gyventojų, sutelkta aplink pirminio aptarnavimo centrą (parduotuvę), mokyklą ir vaikų darželį(-ius) ir apjuosta važiuojamąja gatve. Tai tapo vieninteliu sovietinių miestų plėtros modeliu, iš mikrorajonų buvo komponuojami gyvenamieji rajonai, kuriais 1960-1990 m. sparčiai apaugo Lietuvos miestų ir miestelių Pavyzdžiui, Vilniaus generaliniame plane buvo numatytos dvi vystytinos teritorijos: šiaurinė, kurioje pastatyti Žirmūnai, Baltupiai ir vakarinė (Lazdynai, Karoliniškės, Viršuliškės, Justiniškės, Pašilaičiai, Fabijoniškės, Pilaitė); tarp jų įsiterpė stambus Šeškinės rajonas. Nepaisant griežtų planavimo normų ir reglamentų, Lietuvos gyvenamųjų rajonų projektuotojai stengėsi komponuoti gyvenamuosius namus vaizdingoje aplinkoje ir daug dėmesio skyrė kraštovaizdžiui, tad lietuviškoji gyvenamosios urbanistikos mokykla (Žirmūnai, Lazdynai, Pašilaičiai Vilniuje, Kalniečiai Kaune, Gedminai Klaipėdoje) savo architektūra pagarsėjo visoje SSRS.
Daugiau nei pusei Lietuvos gyventojų butas daugiabutyje tapo įprasta gyvenamąja erdve. Vis dėlto, net ir totalitarinėje gyvenamųjų namų planavimo ir statybos sistemoje Lietuvoje architektai ieškojo netradicinių sprendimų. Vilniaus „Miestų statybos projektavimo institute“ įsteigtame eksperimentinio projektavimo skyriuje architektai rado galimybę tobulinti gyvenamųjų butų planus ir pastatų eksterjerus bei daugiabučių komponavimą gyvenamajame rajone, vėliau prie jų prisijungė Kauno projektuotojai. Eksperimentiniai daugiabučiai – tai vienas įdomiausių atvejų, kuriame atsiskleidžia sovietinio laikotarpio architektų norai kurti nestandartines gyvenamąsias erdves.
