D. Grybauskaitė jau ankščiau yra teigusi, kad vaikai turi iš globos įstaigų kuo greičiau patekti į šeimos aplinką. Jos manymu, būtina labiau finansuoti globėjų šeimas ir šeimynas, taip pat spartinti įvaikinimo ir nuolatinės globos procesus.
„Dabar valstybė rūpinasi ne pačių vaikų, o vaikų globos įstaigų gerove. Mūsų vaikai tapo sistemos įkaitais“, - situaciją DELFI komentavo šalies vadovė.
- Ar Lietuva gali tapti šalimi be vaikų namų?
- Lietuva šiemet mini nepriklausomybės atkūrimo 25-metį, tačiau iš inercijos vis dar puoselėjame sovietmečio palikimą - didelius vaikų globos namus. Valstybė pagaliau privalo išsikelti strateginį tikslą, kad Lietuvoje kiekvienas vaikas turi augti šeimoje. Žinoma, vaikams, turintiems sunkią negalią ar sunkius elgesio sutrikimus, gali ir toliau prireikti institucinės priežiūros, medicininės ir kitos pagalbos, tačiau ir tokia pagalba gali būti teikiama mažuose, šeimyninio tipo globos namuose.
Dar prieš 20 metų Lietuva pasirašė Jungtinių Tautų Vaiko teisės apsaugos konvenciją, kuri įtvirtina kiekvieno vaiko teisę augti šeimoje, tačiau iki šiol šios konvencijos esame neįgyvendinę. Vaikų globos namuose gyvena apie 4 tūkst. likimo nuskriaustų vaikų - turime jais tinkamai pasirūpinti ir užtikrinti gyvenimą rūpestingoje ir mylinčioje šeimoje.
- Kodėl keliamas toks tikslas? Kas negerai su vaikų namais?
- Kol metai iš metų buvo dangstomasi darbo grupėmis, planais ir ateities gairėmis, ši problema trūko kaip pūlinys. Švėkšna, Viešvilė ir Vilijampolė - nebegalime daugiau užmerkti akių ir nematyti, kaip vaikai globos namuose skriaudžiami ir išnaudojami.
Lietuvoje yra beveik 100 vaikų globos įstaigų, visų jų išlaikymas valstybei kainuoja ne mažiau kaip 40 mln. eurų per metus. Išleidžiame daug valstybės lėšų, tačiau jos skirtos ne vaikų gerovei, o, atvirkščiai, jų luošinimui. Todėl turime imtis neatidėliotinų priemonių ir spręsti šią problemą iš esmės.
Antra, tarp institucijų sienų augantis vaikas neturi galimybių išsiugdyti paprasčiausių socialinių įgūdžių - pradedant nuo saugaus elgesio gatvėje iki savarankiškumo tvarkant savo buitį, finansus.
Trečia, dabartinis vaikų namų patalpų ir etatų panaudojimas yra visiškai neracionalus. Pavyzdžiui, Marijampolėje esančiuose vaikų globos namuose „Putinas“ vienam vaikui tenka net 200 kvadratinių metrų ploto, o išlaikyti vaiką per mėnesį valstybei kainuoja apie 1,8 tūkst. eurų. O štai šeimynoje vaikui išlaikyti valstybė skiria vos 300 eurų per mėnesį, šeimoje globojamam - 152 eurus, o vaikus įsivaikinusios šeimos pagalbos iš viso nesulaukia. Taigi, prioritetai sudėlioti netinkamai - dabar valstybė rūpinasi ne pačių vaikų, o vaikų globos įstaigų gerove. Mūsų vaikai tapo sistemos įkaitais.
- Ką reikėtų padaryti, kad Lietuvoje neliktų vaikų namų?
- Pirmiausia reikia sukurti realiai veikiančią alternatyvą vaikų globos namams - tai yra globėjai, šeimynos ir įtėviai, kurie be tėvų globos likusiems vaikams suteiktų prieglobstį šeimos aplinkoje. Tam reikia didinti finansavimą neinstitucinei globai. Šiuo metu vaiko išlaikymas institucijoje kainuoja vidutiniškai 830 eurų, o globėjui mokami 152 eurai per mėnesį už vaiką - ir ši suma nedidinta nuo 1999 metų. Todėl teikiau įstatymo pataisas, kuriomis siūloma šią sumą padidinti dvigubai - iki 304 eurų per mėnesį.
Taip pat būtina labiau padėti žmonėms, norintiems globoti ir įsivaikinti vaikus. Visiems būsimiems globėjams ar įtėviams privalu išklausyti kursus, tačiau šiuos kursus vesti galinčių specialistų visoje Lietuvoje yra tik 19 pilnų etatų. Todėl dažnai globėjai, nusprendę žengti reikšmingą žingsnį ir padėti vaikams, laukia 6 mėnesius ar net ilgiau, kol užsirašys į tokius mokymus. Jau pasiūliau įstatymo pataisas, leisiančias padidinti tokių specialistų etatų skaičių - kiekvienoje savivaldybėje turi būti mažiausiai 2 tokie specialistai.
Taip pat pateikiau siūlymus, kurie paspartins nuolatinės globos ir įvaikinimo bylų nagrinėjimą teismuose, kad šios bylos būtų nagrinėjamos pirmumo tvarka ne ilgiau kaip 2 mėnesius. Dabar tokios bylos neretai trunka nuo pusmečio iki metų.
Priemonių, kaip padėti vaikams, yra, reikia visiems susitelkti ir priimti būtinus sprendimus.
- Per kiek laiko realu tokią pertvarką įgyvendinti?
- Viskas priklauso nuo mūsų bendrų pastangų ir veiksmų. Privalome pagaliau išspręsti šią problemą ir spręsti ją iš esmės - ne imituodami reformas, pasiremontuodami stogus ir pakeisdami žaidimų aikštelių dangas. Čia reikalingas visų susitelkimas - tiek Vyriausybės ir Seimo, tiek naujai išrinktų savivaldybių merų, tiek institucijų darbuotojų.
Tokią pertvarką padaryti įmanoma greitai ir rezultatyviai, tereikia peržiūrėti valstybės socialinės politikos prioritetus. Pavyzdžiui, dabar vien septyniems Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai pavaldiems vaikų globos namams skiriama 4 mln. eurų valstybės biudžeto lėšų per metus. Palyginimui, šiuo metu vien Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pavaldumo socialinės globos namuose eilėje laukia net 169 senoliai ir neįgalieji. Reikia iš naujo persvarstyti socialinės politikos kryptis ir tikslingai naudoti šiai itin svarbiai sričiai skirtas valstybės lėšas. Vaikai turi augti šeimose, o esantys globos namai galėtų būti sėkmingai išnaudoti teikiant socialines ir slaugos paslaugas vyresnio amžiaus žmonėms. Taip būtų išsaugotos ir darbo vietos savivaldybėse, ir infrastruktūra.
- Ar tokių pertvarkų gerųjų pavyzdžių galime ieškoti kitose šalyse?
- Lietuva yra viena iš paskutinių valstybių Europoje, kur vis dar egzistuoja dideli vaikų globos namai. Mus aplenkė ir kaimynai estai, ir latviai, ir lenkai, o Slovakijoje, Gruzijoje, Moldovoje, Bulgarijoje jau kuris laikas įvykdytos esminės vaikų globos namų reformos. Jungtinių Tautų Vaiko teisių apsaugos komitetas Lietuvai ne kartą teikė pastabas dėl niekaip negerėjančios padėties vaikų globos sistemoje. Turime pagaliau išspręsti šią problemą ir tinkamai pasirūpinti savo vaikais.
