Černobyliečiai: antra galva neužaugo, tačiau baisingos pasekmės liko

 (123)
Vėžiniai susirgimai, retų formų alergijos, nemiga ir kitos ligos. Tą septyniems tūkstančiams Lietuvos gyventojų „padovanojo“ Černobylis – iki šiol didžiausia pasaulyje branduolinė katastrofa.
© D. Liekio nuotr.

Kas vyko Černobylyje ir kokias pasekmes tai turėjo avarijos likvidatoriams, DELFI papasakojo Vilniaus krašto Černobyliečių sąjungos vadovas Anatolijus Zarovskis. Jis pats savo kailiu patyrė, kaip Sovietų Sąjunga slėpė tragediją, o užterštose vietose plušusiems darbininkams nuo radiacijos siūlė saugotis burnos raiščiais.

Černobylis tapo ekologinės katastrofos sinonimu, kai 1986 m. balandžio 26 dieną 1 val. 23 min. vietos laiku sprogimas nugriaudėjo 4-ajame elektrinės bloke. 1986-1987 m. Sovietų Sąjungos vyriausybė pasiuntė pusę milijono gelbėtojų, pramintų likvidatoriais, kuriems buvo pavesta sustabdyti radioaktyviąją taršą iš Černobylio jėgainės ir išvalyti aplinkines teritorijas. Dėl savo pasiaukojamų pastangų, šie darbuotojai iki šiol laikomi didvyriais.

Žadėjo nuolaidų dantų protezavimui

Anatolijus Zarovskis
Anatolijus Zarovskis
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Černobyliečiais laikomi žmonės, kurie dirbo 30 km zonoje nuo sprogusios elektrinės. Pasak A. Zarovskio, Lietuvoje yra ir antra černobyliečių rūšis – Slavutyčiaus statytojai. Slavutyčius – 1986 m. pastatytas naujas miestas buvusiems Černobylio jėgainės darbuotojams ir jų šeimų nariams. Slavutyčiaus miestas buvo maždaug 48 kilometrų atstumu nuo ketvirtojo reaktoriaus. Miestą statyti padėjo aštuonios Sovietų Sąjungos respublikos, taigi ir Lietuva. A. Zarovskio tvirtinimu, niekur kitur pasaulyje nėra, kad Slavutyčiaus statytojai būtų prilyginti avarijos likviduotojams.

„Tai politinis sprendimas. Statybininkai, kurie ten buvo verbuojami, matyt, kažkur turėjo ryšių, todėl ir jie buvo pripažinti nukentėjusiais nuo Černobylio avarijos“, – svarsto pašnekovas. Jo tvirtinimu, Slavutyčiaus statytojai uždirbo didelius pinigus, ten važiavo savo noru, o tikriesiems černobyliečiams pažadėta po kelias dienas atostogų. Dėl to tikrieji černobyliečiai statybininkų kalbas, kad šie irgi nukentėjo nuo radiacijos, vertina skeptiškai.

„Kai mes važiavome, buvo pasakyta, kad prie atostogų gausime penkias papildomas apmokamas dienas, nemokamas stomatologijos paslaugas, 50 proc. nuolaidą dantų protezavimui ir dar kažkokių smulkmenų. Tuo metu, kai važiavo Slavutyčiaus statybininkai, priklausomai nuo pareigų, atlyginimai jiems buvo keliami 5-20 kartų. Jie važiavo pagal šūkį „mus tėvynė kviečia, komunistų partijai reikia pagalbininkų“. Černobyliečiai važiavo pagal įsakymą – niekas mums apie radiaciją ir apsisaugojimą nesakė“, – tikina A. Zarovskis.

Į Černobylį vežė prievarta

2000 m. tyrimų duomenimis, Lietuvoje buvo 7125 černobyliečiai. Vilniaus Sapiegos ligoninės Černobylio centro duomenimis, tokių žmonių buvo 7200.

A. Zarovskis Černobylyje atsidūrė, nes buvo „žmogus su antpečiais“ – dirbo vidaus reikalų sistemoje Vilniuje. Gynybos ministro įsakymu, kartu su 250 likimo brolių, į Černobylį jis išvyko 1988 m. kovą ir ten praleido apie pusantro mėnesio. „Manau, tai mūsų sveikatai buvo į naudą: kovą yra sniego, reiškia, dulkės apačioje. Greičiausiai Dievas mus saugojo“, – šiandien mano A. Zarovskis.

Labiausiai nukentėjo tie, kurie į Černobylį vyko iškart po tragedijos. Itin rizikavo asmenys, kurie pakliuvo arčiausiai sprogusio reaktoriaus – ten buvo daugiausia iškritusių radioaktyvių medžiagų. „Būdavo, nespėji susipažinti su kareivėliu, atvažiuoji po kelių dienų ir sako, kad jau viskas – kareivis išvežtas dėl plaučių į Sankt Peterburgą arba į Radiologijos institutą Minske“, – prisiminimais dalijasi A. Zarovskis.

Į Černobylį siųsti ne tik kariai, bet ir vadinamieji partizanai. Šie žmonės jau buvo atitarnavę kariuomenėje, tačiau vėliau būdavo imami apmokymams. Jų apranga buvo nestandartinė – dėvėdavo tai, kas likdavo nuo kitų, dėl to juos vadino partizanais. Pavyzdžiui, kepurė intendanto, švarkas – artileristo, diržas – kursantiškas. Jie į mokymus būdavo imami pagal gynybos ministro įsakymą, tad išsisukti nuo mokymų praktiškai būdavo neįmanoma.

„Niekas neklausė, ar tu nori, ar ne – buvo įsakymas“, – sako A. Zarovskis. Pašnekovo teigimu, absoliuti dauguma nežinojo, kur važiuoja. Tik praėjus kelioms savaitėms, laiškais ar per kitus žmones jie sužinojo, kad atvyko likviduoti Černobylio avarijos padarinių. „Aš apie Černobylyje įvykusią avariją sužinojau iš užsienietiškos radijo stoties, Europos ar Švedijos balso, tačiau ne iš tarybinės žiniasklaidos“, – kalbėjo A. Zarovskis.

Sovietmečiu teigta, kad į kariuomenę neima vyrų, auginančių du mažamečius vaikus. Tačiau, sako A. Zarovskis, tai tebuvo mitas – šie žmonės irgi vežti į Černobylį. „Tuo metu galiojo nuostata į Černobylį nevežti tų, kurie neturi vaikų. Taip pat buvo amžiaus apribojimai, tačiau jų niekas nesilaikė. Pats mačiau, kaip į kariuomenę paimti keli aštuoniolikmečiai buvo atvežti į Černobylį ir saugo pavojingiausią – juodąją zoną. Tai – keturių kilometrų atstumu nuo ketvirtojo reaktoriaus“, – pamena pašnekovas.

Nuo radiacijos siūlė saugotis burnos raiščiais

Vyras prisimena, kad atvykus į Ukrainą, 250 žmonių būriui tebuvo skirta 10 ar 15 melsvų raiščių burnai. Juos kariai išsitraukdavo tik tada, kai atvažiuodavo tikrintojai. Žmonės žinojo, kad nuo radiacijos burnos raiščiais neapsisaugosi: raištis galėjo apsaugoti tik nuo stambių dulkių dalelių. Be to, kaukė greit pritraukdavo dulkių ir tapdavo pavojinga.

A. Zarovskis džiaugiasi, kad sovietmečiu bendrojo lavinimo ir aukštosiose mokyklose žmonės privalomai lankė civilinės saugos pamokas. Jie bent jau žinojo, kas yra radiacija ir atsidūrę Černobylyje ėmė ieškoti gydytojų, kurie patartų, kaip saugotis.

A. Zarovskio darbas buvo saugoti iškeldinimo zoną, į kurią niekas neturėjo teisės pakliūti. „Mūsų reikalas buvo saugoti ten likusį turtą, o turto buvo daug – Pripetė buvo turtinga, apsupta upių ir miškų, derlinga žemė. Ten žmonės gyveno turtingai, turėjo gerus namus, deficitu buvusį krištolą, automobilius ir net „Yamaha“ vandens motociklus. Saugojome turtą, kurio nebuvo spėję išvogti“, – kalbėjo A. Zarovskis.

Vagių būta – juos lietuviai ir kitų tautybių žmonės atiduodavo į vietinės milicijos rankas. Pašnekovas džiaugiasi, kad jau neteko šaudyti, nes iki jų atvykimo teritorijoje virė tikri karai.

Kenčia nuo vėžio ir alergijos

Anatolijus Zarovskis
Anatolijus Zarovskis
© DELFI / Šarūnas Mažeika

„Jeigu klausite mano nuomonės, oficialių medicinos ir socialinės rūpybos atstovų, tai mūsų pozicijos kardinaliai skirsis. Pavyzdžiui, dėl susirgimų mūsų ir medikų statistika skiriasi nuo dviejų iki 50 kartų“, – apie radiacijos pasekmes sveikatai, kalba draugijos vadovas.

Jo teigimu, visi laukė didelio vėžio protrūkio – laimė, jis nepasireiškė masiškai. Tačiau yra kitų ligų. A. Zarovskis mini specifinę ir lėtos formos alergiją. Būtent tokia alergija kamuoja pašnekovą. Kad ši alergija jam būtų nustatyta, prireikė 3-4 metų.

„Pradžioje atsirado niežtintys ir skaudantys spuogučiai – nebegalėjau miegoti. Kasymasis nepadėjo. O paskui tose vietose oda plyšdavo, atsirasdavo atvira žaizda, kada pakliūdavo vandens ir muilo, būdavo labai bjauru“, – pasakoja A. Zarovskis. Vėliau alergija transformavosi į kitokio pobūdžio skausmus.

„Ačiū Dievui, naujų ligų, siejamų su Černobyliu, neatsirado, bet gal atsiras vėliau. Po antrą galvą mums neišaugo, uodegų irgi neatsirado, tačiau, kaip ir visiems žmonėms, poveikis yra“, – dėsto Vilniaus krašto Černobyliečių sąjungos vadovas. Daug černobyliečių kamuoja nemiga.

Nemažai černobyliečių jau išėjo Anapilin, tačiau Lietuvoje tokia statistika nerenkama. A. Zarovskio žiniomis, jau mirę 1000-1300 černobyliečių. Draugijos vadovas stebisi, kad valstybė iki šiol neapdovanojo nė vieno avarijos likvidavimo vietoje dirbusio černobyliečio.

Jei nustatoma liga, černobyliečai gauna kompensacijas už prarastą sveikatą, daliai nustatomas neįgalumas. A. Zarovskis skundžiasi, kad sunku įrodyti, jog ligą lėmė buvimas Černobylyje. „Jei neužaugo antra galva, nepasirodė uodega ir ragų nesimato, viskas, tu jau sveikas, o liga nuo kitų dalykų“, – susiklosčiusią praktiką kritikuoja A. Zarovskis.

Herojiškų istorijų žinote ir jūs? Siųskite jas mums. Geriausias istorijas DELFI publikuos viešai. Jų herojams atiteks vertingi prizai, jie bus apdovanoti Lietuvos Respublikos Prezidentūroje ir pagerbti Prezidentės Dalios Grybauskaitės.

Sąlygos ir trukmė

1. Esė konkursas vyksta nuo lapkričio 18 d. iki gruodžio 9 d.
2. Esė skaičius nėra ribojamas. Tas pats skaitytojas gali atsiųsti kelias esė.
3. Skaitytojai savo esė gali papildyti fotografijomis ar vaizdo medžiaga.
4. Esė kviečiame siųsti el.paštu: pilieciai@delfi.lt, laiške nurodant dalyką „Konkursui Herojai tarp mūsų“. Taip pat reikia nurodyti savo kontaktus (vardą, pavardę, el. paštą, telefoną. Jei norima, kad nebūtų skelbiama pavardė arba skelbiamas tik slapyvardis – reikia nurodyti jį. Šių duomenų mums reikia tam, kad galėtume susisiekti laimėjimo atveju).
5. Dalyvaudamas konkurse skaitytojas sutinka su konkurso tvarka ir sąlygomis.
6. Autorius, pateikiantis nuotrauką ar vaizdo medžiagą konkursui, suteikia DELFI teisę laisvai disponuoti medžiaga savo nuožiūra. Nuotrauka ar video tampa portalo nuosavybe.

Laukiame Jūsų istorijų!

Daugiau informacijos apie konkursą skaitykite čia.

www.DELFI.lt
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją