Cerebrinį paralyžių įveikusio 17-mečio Vytauto istorija: tik griūdavo ir vėl keldavosi

 (79)
„Nieko nėra neįmanoma, kol tai tampa įmanoma. Reikia užsibrėžti tikslą, jo siekti ir tada būtinai pasieksi“, – tokia filosofija vadovaujasi 17 metų Vytautas, kuris įrodė, kad cerebrinis paralyžius yra ne negalia, o tik laikinas nepatogumas, kurį galima įveikti užsispyrimu ir sportu.
Vytautas ir Tomas.
© Asmeninio albumo nuotr.

Griūdavo ir vėl keldavosi

„Tiek daug jaunų žmonių kompleksuoja, sėdi užsidarę namuose, panirę į depresiją ir nieko nedaro, nors tam turi visas galimybes: tėvus, pinigų, galimybę lankyti baseiną ar sporto klubą. Labai tikiuosi, kad Vytauto istorija bent kažką įkvėps nepasiduoti, kovoti ir eiti pirmyn!“ – apie savo brolį DELFI parašė Jurgita.

Vytautas gyvena Telšių rajone, kaime. Jis gimė šeimoje, kur be jo auga dar septyni vaikai. Vytautas – yra vienas jauniausių, už jį jaunesnė tik dar viena sesutė.

Vytautas gimė su negalia – cerebriniu paralyžiumi. Jis vaikščioti pradėjo tik sulaukęs pustrečių metų. Nuo mažens jis buvo labai atkaklus. Jau būdamas dvejų metukų bandė pradėti vaikščioti, tačiau tik griūdavo ir vėl keldavosi.

Kai Vytautui sukako penkeri metai, jam buvo operuota koja – reikėjo ilginti Achilo sausgyslę. Kelerius metus jis važinėjo į sanatorijas. Nors būklė vis gerėjo, tačiau nebuvo tokia, kokios Vytautas norėjo.

Todėl, jo paties žodžiais, maždaug prieš penkerius metus jis nusprendė aktyviai sportuoti ir taip tapti tuo, ko nori – tokiu, kaip visi.

Norėjo, kad jo klausytų kūnas

„Nesakyčiau, kad iš manęs mokykloje labai tyčiojosi. Tačiau man pačiam nepatiko tai, kad negaliu daryti visko, ko noriu. Pavyzdžiui, net tinkamai negalėdavau pasisveikinti su draugais, nes nepajėgdavau suspausti dešinės rankos. Arba šia ranka niekaip nepakeldavau kibiro, dabar juokas ima, kad taip buvo. Nepatiko ir tai, kad negalėdavau normaliai žaisti futbolo, nes aikštėje nuolat griūdavau. Vieną dieną tiesiog nusprendžiau, kad laikas susiimti ir padaryti savo kūną tokiu, kokiu noriu, kad jis manęs klausytų“, – savo išsivadavimo iš negalios pradžią prisiminė Vytautas.

Visus penkerius metus jis kasdien po pamokų skuba į kaimelyje esantį stadioną, kur treniruojasi kelias valandas. „Kai pradėjau, draugai dar traukė per dantį, kad tik tuščiai laiką švaistau, kad nieko man neišeis. Juos ypač juokino tai, kad pasiėmęs virvutę, šokinėdamas per ją, bėgdavau kelis kilometrus. Paskui – treniruotės ant skersinio. Aš specialiai sportuodavau kuo atokiau nuo visų, kad niekas nematytų, nesijuoktų“, – pasakojo Vytautas.

Išbraukė iš neįgaliųjų sąrašų

Ir jis pasiekė norimų rezultatų. Prieš porą metų jis eilinį kartą apsilankė nedarbingumo nustatymo komisijoje, kuri įvertina žmogaus neįgalumo lygį, o pagal tai skiriama pašalpa.

„Manęs tada tiesiog paklausė: ko aš atvažiavau, juk esu sveikas, visas raumeningas. Ir man nebeskyrė neįgalumo pašalpos. Tuo labai džiaugiuosi, nes pagaliau esu pilnavertis, man nepatiko būti neįgaliam. Aišku, pinigų sumažėjo, nes išmokos nebegaunu, tačiau aš ir nenoriu gyventi iš pašalpų, pinigų noriu užsidirbti pats. Vasara kaime yra daug darbų – padėti suvežti šieną, sunešti nukultus grūdus. Taip ir užsidirbu pinigų, kurių reikia pasirengti mokyklai. Darbo nebijau, o svarbiausia, kad galiu dirbti. Prieš kelerius metus dešine ranka nė kibiro nepakeldavau, o dabar galiu jį nešti pilną. Kai pirmą kartą nuėjau į stadioną, ant skersinio tik tris prisitraukimus padarydavau, o dabar ir 30 man nėra riba“, – savo pasiekimus vardijo Vytautas.

Treniruoja brolį

Jis – itin kuklus vaikinas, mažakalbis, nemėgstantis girtis. Todėl jis ir nesureikšmina to, kad sportu įveikė negalią. „Tiesiog turėjau tikslą“, – ramiai tarė Vytautas.

Jis sportuoja ir žiemą, ir vasarą. „Koks čia šaltis, kai dar galima su marškinėliais vaikščioti“, – paklaustas, ar stadione dabar ne per šalta, šyptelėjo pašnekovas.

Į stadioną jis dabar vyksta kartu su vyresniu broliu Tomu. Jis taip pat serga cerebriniu paralyžiumi, tačiau sunkesne forma. Tomas sėdi neįgaliojo vežimėlyje, vaikšto tik namuose, kai gali įsikibti į sienas ir baldus.

„Tomas pats pasiprašė, kad jį kartu pasiimčiau į stadioną. Jis jau moka kabėti ant skersinio, padaro kelis prisitraukimus. Ar esu pavyzdys savo broliams ir seserims? Gal“, – kuklinosi Vytautas.

Jis mokosi gimnazijoje ir, paties žodžiais tariant, sekasi neblogai, bet galėtų būti geriau. „Kai mokiausi pagrindinėje mokykloje, pažymių vidurkis buvo 9 balai, dabar šiek tiek prasčiau, bet dar turiu laiko iki egzaminų“, – optimistiškai buvo nusiteikęs vienuoliktą klasę lankantis Vytautas.

Nori dirbti asmeniniu treneriu

Įsitikinęs, kad užsibrėžti tikslai gali tapti realybe, Vytautas jų turi dar daugiau. „Kai baigsiu mokyklą, kitus reikiamus mokslus, labai norėčiau tapti asmeniniu treneriu ir taip padėti kitiems žmonėms“, – savo svajonę įvardijo pašnekovas.

Jis norėtų dalyvauti ir fitneso varžybose. „Tačiau esu realistas, juk matau, kad mano kūnas dar nėra proporcingas, dešinioji pusė, kuri silpnesnė, yra šiek tiek plonesnė nei kairioji. Bet dirbu, treniruojuosi, kad kūnas taptų proporcingas, o tada ir apie varžybas galėsiu pagalvoti“, – tikino Vytautas.

Paklaustas, ko palinkėtų sau ir kitiems žmonės Naujų metų proga, vaikinas vėl prakalbo apie tikslus: „Sau linkiu dar labiau priartėti prie tų tikslų, kuriuos esu užsibrėžęs. Visiems taip pat linkiu turėti tikslų, jų siekti, nes nieko nėra neįmanoma, kol tai tampa įmanoma“.

Pažįstate žmonių, kuriuos drąsiai galima vadinti herojais – jie išskirtiniai asmenys, kurių darbai ar poelgiai ne tik stebina, džiugina bet ir įkvepia aplinkinius? Norite, kad geri darbai neliktų nepastebėti? Pasidalinkite savo istorijomis! Padėkite nusipelniusiems žmonės būti pastebėtiems ir įvertintais. Lauksime Jūsų istorijų el. paštu: projektai@delfi.lt. Laiško pavadinime nurodykite „Konkursui „Herojai tarp mūsų“, o parašę istoriją nepamirškite palikti savo kontaktų, kad DELFI žurnalistai galėtų su jumis susisiekti.

www.DELFI.lt
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją