Nors dažnam stalo etiketo išmanyti nė nėra būtinybės, kur kas maloniau, kai netikėtai patekus į formalius pietus, vakarienę ar prašmatnų restoraną iš anksto žinai kaip elgtis ir nepakliūvi į diskomforto zoną. Anot Gabrieliaus Landsbergio žmonos Austėjos, etiketo pagrindus vaikai turėtų gauti dar vaikystėje, kad vėliau kai kurie stalo kultūros niuansai jiems būtų tarsi savaime suprantami. Kaip pavyzdį ji pateikia Skandinavijos šalis.
„Štai Švedijoje šeimos turi tradiciją po pietų gerti arbatą. Vaikai prie to pripranta nuo mažų dienų. Kai tai kartojasi diena po dienos, metai po metų, vaikui ši tradicija „įauga į kraują“. Užaugęs popiečio arbatą jis ruoš visiškai natūraliai, tikriausiai jo vaikai – taip pat“, – teigia ji.
Moteris teigia, kad nors stalo kultūra Lietuvoje pamažu keičiasi ir žmonės europietiškėja, nuo Vakarų dar gerokai atsiliekame: „Keliaudami matome, kaip vaikai prie stalo elgiasi Prancūzijoje, Belgijoje, Jungtinėje Karalystėje. Turime pripažinti, kad skirtumas to, kaip prie stalo elgiasi mokyklinukai Lietuvoje ir minėtose šalyse, akivaizdus“, – tikina A. Landsbergienė.
Vis dėlto, anot jos, net mažiausi vaikai gali išmokti pagrindines stalo kultūros taisykles, pavyzdžiui, net vaikui iki trijų metų ji siūlo savo pavyzdžiu parodyti, kad maisto mėtyti ant žemės negalima, kad taip elgtis negražu.
„Iki trejų metų vaikas eksperimentuoja, natūralu, kad jam įdomu maistą čiupinėti, ragauti, mėtyti. Tėvams reikia savo pavyzdžiu rodyti, ko jie tikisi iš vaiko. Pusantrų metų mažylį normalu iškelti iš kėdutes po to, kai jau keletą kartų paprašėme nemėtyti maisto. Ar vaikas supras? Gal ir ne. Tačiau tėvai savo elgesiu parodys, kad toks elgesys jiems nepatinka“, – tikina A. Landsbergienė.
Tuo tarpu vaikai nuo 3 iki 7 metų, anot pašnekovės, jau puikiai gali laikytis stalo etiketo taisyklių, tačiau, pastebi ji, jiems reikėtų aiškiai parodyti ir net kelis kartus pakartoti, kokios tos taisyklės yra: „Ikimokyklinukui nepaprastai rūpi žaidimai. Dar daugiau: tokio amžiaus vaikas jau supranta, kad valgymas yra jautri tema tėveliams, tad gali ją panaudoti kaip galimybę sulaukti papildomo dėmesio.
Šiame amžiaus tarpsnyje labai svarbu nuoseklumas, suvokti reikalavimus vaikui padeda kartojimas. Jei sykį dengiame stalą, o kitą kartą – ne, vaikas nebesupras, kokia taikoma taisyklė. Tėvams tenka padirbėti, kad atsirastų aiškios taisyklės, kaip visi šeimos nariai turi elgtis prie stalo. Pavyzdžiui, pirštukais valgomas tik „pirštukinis“ maistas arba taip valgo tik kūdikiai. Taip pat kalbamės su vaiku apie tai, kad maistą ne tik valgome, bet ir juo mėgaujamės, kad duonelę laužiame, o ne kandame. 3–7 metų vaikas puikiai gali laikytis stalo etiketo taisyklių, bet kiekviena šeima laisvai pasirenka, kiek ir kokių taisyklių privalo įsisavinti vaikai“.
Kalbėdama apie pradinių klasių mokinius, A. Landsbergienė pabrėžia, kad tokio amžiaus vaikai linkę skubėti, todėl jiems labai svarbu parodyti ir pasakyti, kad maistas skirtas ne tik numalšinti alkį, bet ir pabendrauti, pabūti su šeima.
„Valgymas su tokio amžiaus vaiku jau yra socializacijos procesas. Nors pradinukai mėgsta akis pavartyti ir padūsauti, bet tėvams reikia laikytis draugiškai ir principingai. Jei vaikas sako: „Nevalgysiu šito“, tėvai atsako: „Gerai, bet nieko kito nėra.“ Jau reikia kalbėtis apie demokratiją – teises ir pareigas. Pats laikas vaikui sakyti: „Tu turi teisę nevalgyti, bet turi ir pareigą susėsti su šeima.“
Dažnai tėvai skundžiasi, kad vaikai „parsineša“ netinkamų įpročių iš darželio ar mokyklos, nes mažieji imlūs ydingiems pavyzdžiams. Vis dėlto labiausiai vaikas persiima tėvų namų taisyklėmis", - teigia ji.
