Nereikia ir lietaus, dėl rūkų ir dulksnos oras šiandien Neringoje drėgnas ir jokio gaisrų pavojaus nebus dar kelis mėnesius, bet miškininkai jau rengiasi vasaros sausroms ir karščiams.
Kretingos miškų urėdijos miškų urėdas Antanas Baranauskas giriose dirba jau pusę šimtmečio ir jo valdos kažin ar kada nors buvo tokios didelės.
„Iš viso prisidės 9,5 tūkst. ha miškų. Dabar yra perduoti 6 tūkst. ha, dėl kitų dar vyksta biurokratiniai procesai. Mes iki šiol valdėme 35 tūkst. ha ir taip išeina, kad mūsų valdomų miškų plotas padidės 30 procentų“, – pasakojo miškininkas.
Vis dėlto, trečdaliu išaugusios valdos įplaukų į urėdijos kasą neįneš.
„Tie miškai yra saugomose teritorijose. Gamybinė veikla faktiškai visur apribota, o kitur ir negali būti vykdoma. Turėsime laukti paramos iš mūsų steigėjo – Generalinės miškų urėdijos arba verstis su mažesniais pelnais, nors turime pasiekti nustatytą pelningumą“, – sakė urėdas.
Didžiausias urėdijos iššūkis bus ne sodinti ar kirsti miškus, o juos saugoti.
„Prisideda labai svarbus dalykas – priešgaisrinė miškų apsauga. Visuomenė puikiai žino, kokia pavojinga situacija yra Kuršių nerijoje dėl kalnapušių. Kalnapušynai yra labai sudėtingi gaisrų gesinimo atžvilgiu. Sustabdyti įsibėgėjusią ugnį juose yra labai sudėtinga ir gesinti gaisrus labai pavojinga. Kai pasirašysime miškų perėmimo sutartį, mūsų pagrindinis tikslas bus išvengti tokių baisių gaisrų, kokie buvo 2006 ir 2014 metais. Tokie gaisrai yra labai baisus dalykas. Sakoma, kad kai vagis įsisuka, tai palieka bent kampus, o gaisras sunaikina viską. Nelieka nieko gyvo. Nelieka ne tik medžių, bet ir fauna, vabzdžiai. Viskas žūsta“, – sakė urėdas.
Nors pagrindinis A. Baranausko tikslas yra išvengti tokių gaisrų kilimo galimybės, bet privalu ir ruoštis galimoms ekstremalioms situacijoms. Iki šiol Neringoje nebuvo veikiančio ir patikimo gaisrinio automobilio.
„Šiandien jau esame užsakę nupirkti naują padidinto pravažumo gaisrinį automobilį su padidinta talpa vandeniui, šiuolaikiškais vandens siurbliais. Reikia ir edukacinių priemonių, esant reikalui, esant itin pavojingai situacijai kreipsimės į savivaldybę, kad laikinai būtų uždrausta lankyti miškus. Kuršių nerija yra labai pavojinga gaisrų atžvilgiu. Mūsų miškai žemyninėje Lietuvos dalyje taip pat išsidėstę 40 km ruože, bet tokių gaisrų niekada neturėjome“, – apie kraštutinias priemones kalbėjo urėdas.
Pripirkti galima ir šimtą gaisrinių automobilių ar net lėktuvų, bet kitas klausimas, ar bus kompetetingos įgulos jiems. Viena pagrindinių priežasčių, kodėl pernykštis gaisras Neringoje buvo toks niokojantis – lėtas reagavimas į kilusį gaisrą.
„Turi būti priešgaisrinės kameros sujungtos laiku, turi būti stebėtojai, kad kuo greičiau gaisras būtų pastebėtas, būtų sudarytos komandos ir budėtojai. Vienas automobilis pats nieko nepadarys, bent du žmonės turi jį aptarnauti. Jie turi būti įvaldę techniką, o dar geriau – turėti praktinių žinių iš miško gaisrų gesinimo, nes tai yra labai pavojinga. Ne veltui šiemet sudegė ir vienas gaisrinis automobilis. Kol gaisras dar tik prasideda, nėra taip sunku jį užgesinti, bet kai įsiplieskia ir vėjas pradeda nešioti ugnį medžių viršūnėmis, jo nebeįmanoma užgesinti“, – sakė A. Baranauskas.
Milžinišką patirtį miškų priežiūroje sukaupęs dzūkas puikiai žino, kodėl gaisrai kyla.
„Savaime užsidegti miškui tėra teorinė galimybė. Nuo šukės, pavyzdžiui. Realybėje taip nebūna. Dažniausiai miškai užsidega nuo numestų nuorūkų ar laužų. Žmonės palieka laužavietes galvodami, kad ugnis jau nebedega, bet užtenka užpūsti stipresniam vėjo gūsiui ir iš naujo ugnis įsiplieskia. Pagrindinis gaisrų kaltininkas yra žmogus ir dėl neatsakingos jo veiklos ir kyla gaisrai“, – sakė urėdas.